Kartais prisimenu, kai aštuonis mėnesius nedirbau samdomo darbo, taip gera buvo, niekur sau neskubi, darai pagal norą, niekas nuotaikos negadina, neerzina savo nesąmonėmis, ėt, geras laikas buvo. Vis pasvajoju apie tokią prabangą. O dabar nieko iki galo normaliai nepabaigiu, viskas apgraibomis arba tiesiog paliekama bus kaip bus, gėda pelėda. Jau tiek ir nepasidaro, nėra anei jėgų, o svarbiausia noro. Dar porą gerų savaičių ir gryš studentija, moksleiviai, bent darbe nemigdys nuo tuščio sedėjimo, o tai atmerktomis akimis snaudžiu, kaip nėra kas veikt.