Kažkada skaičiau knygą, kur buvo išsakyta mintis - mes kitus vertiname pagal savo supratimą, pagal save, kitiems permetam savo pasaulėžiūrą ir savybes. Labai teisingai. Šiandien teko lankytis Kaune. Nemėgstu miestų su savo žmonėmis, bet kartais ir to reikia. Dar neseniai perskaičiau, kad miestuose gyvena gražesni žmonės. Tik ne tai, kad iš prigimties gražesni, bet labiau prisižiūrintys, moterys stilingiau rengiasi, profesionaliau dažosi ir plaukus tvarkosi, nes negali būti prastesnės už kitas pateles, reikia išlaikyti savo statusą. Kaime tas yra prieš 20 metų lygyje kaip mieste. Užsieny yra +20 metų kaip mieste Lietuvoje. Vienkiemy išvis to nėra, ten aš pati -iausia 
Nukrypau. Taigi yra tokia man patinkanti vieta - krantinė Nemuno, tas toks takas plytelių nuo santakos, pro bažnyčią ir iki Akropolio. Ten geriau nei kokiam "miško parke", nes ten mažiau žmonių, ypač tokiu oru, yra šalia vanduo, dievinu vandenį, ir net nesijaučia, kad esi mieste. Einu tuo taku ir net įtampa, kad esu mieste tarp krūvos žmonių nuslūgo. Ir tada priėjau Akropolį, kuris yra siaubas kaip ir visi kiti prekybcentriai ir miesto mugės, šventės visokios, bijau aš jų. Ir man atrodo, kad žmonės mane smerkia, nes jaučia, ką apie juos galvoju. Ir aš juos smerkiu už tai. Na, ne tai, kad smerkiu, bet galvoju apie juos ką nors blogo. Nelinkiu jiem blogo. Jie manęs greičiausiai išvis nepastebi. Nes aš nelabai kuo išsiskiriu, taip manau. Nesirengiu ryškiai, iššaukiančiai ir t.t. Bet pati pastebiu netvarkingus žmones ir apie juos galvoju blogai. Pvz, stori paaugliai. Man jie automatiškai atrodo buki. Nežinau kodėl ir tai nėra paaiškinama. Gal tai su manim pačia susiję. Vaikystėje ir paauglystėje galvojau, kad esu stora, nors buvau tokia kūda, kad net susirgau. Bet dabar jau viskas gerai. Kažkaip iškreiptai vertinu. Nesiplėsiu, kad dar nervina iš žmonių tipų, nes tai yra negražu ir nepriimta taip mąstyti. Bet yra ir kas patinka, ką iškart priimu kaip teigiamus asmenis. Tarkim senyva pora, jei ji nesibara eidama, o eina sau tvarkingai apsirengę, kartu. Taip miela, iškart galvoju, kad jie geri žmonės. Arba jei kas nors skaito knygą ant suoliuko, man tas žmogus jau staiga atrodo protingas, geras, išmintingas, noriu su tokiu pasikalbėti (nekalbinu), pasitikiu juo. Na ir panašiai.