Kongresų rūmai.
Atskiro paminėjimo reikia štai šiam laikrodžiui - jo rodyklės juda priešinga, nei mums įprasta, kryptimi.
Šiuolaikinio laikrodžio analogas - primityvus laiko sekimo mechanizmas romėnų išrastas daugiau nei prieš 2000 metų. Šiauriniame pusrutulyje Saulei judant dangaus skliautu šešėlis natūraliai juda mums įprasto laikrodžio rodyklės kryptimi. Tačiau Pietų Amerikoje tiesa yra atvirkštinė, t.y. šešėlis juda prieš laikrodžio rodyklę.
"Kas pasakė, kad laikrodžiai visada turi judėti viena kryptimi? Kodėl męs visda turime paklusti? Kodėl mes negalim būti kūrybingi?" D. Choquehuanca (Bolivijos užsienio reikalų ministras, šias pareigas ėjęs nuo 2006-ųjų sausio 23-iosisos iki 2017-ųjų sausio 23-iosios) klausė reporterių konferencijos metu. Jam atrodė, kad atgal judančios laikrodžio rodyklės yra būdas pagerbti vietinių palikimą ir priartėti prie jų kultūros, prie pačių ištakų, mat Aymara ir Qechua gentys tradiciškai tiki, jog praeitis yra priešais, o ateitis tęsiasi iš paskos.
Taigi, to paskmė - Plaza Murillo laikrodis, skaičiuojants laiką atgal. Be jo dar buvo pagamintos miniatiūrinės šio laikrodžio versijos, kurios išdalintos G77 susitikime dalyvavusiems delegatams kaip Bolivijos vyriausybės dovanos. Tuo pačiu tai buvo ir kuo aiškiausias nacionalistinis pareiškimas - laikrodžių forma atkartojo ankstesnius Bolivijos teritorijos kontūrus, buvusius dar iki 1897-ųjų karo, kai dalis teritorijos atiteko Čilei.
D. Choquehuanca planavo plėsti projektą, tačiau jis niekada nesulaukė pritarimo, todėl Kongresų Rūmai yra vienintelis pastatas su atbuline eiga einančiu laikrodžiu.
Visuomenei tai atrodė nepatogu ir nereikalinga, o opozicijos atstovas Samuel Medina įvardijo tai kaip "šalies regresą".
Klausomės pasakojimo sėdėdami ant aikštės laiptų, o aplinkui skraido pulkai balandžių.
Kitas dienotvarkės punktas - pasivažinėjimas (o gal pasiskraidymas?) ant lynų kabančiomis kabinomis.
Mi Teleférico sistema jungia du gretimus miestus - La Paz ir El Alto. Nors šie mestai yra visiškai šalia vienas kito, susisiekimas tarp jų visda buvo sudėtingas dėl 400 metrų aukščio skirtumo. La Paz įsikūręs Choqueypatu upės slėnyje, o El Alto (išvertus iš ispanų kalbos "Aukštas"), skurdesnis tačiau sparčiai besiplečiantis miestas yra iškilęs virš Altiplano. Anksčiau susisiekimas buvo įmanomas tik autobusais ir mikriukais, kurie siaurose stačiose gatvelėse sudarydavo nuolatinius kamščius ir įvertinus poreikį (350,000 kasdieninių kelionių tarp La Paz bei El Alto) situacijai išspręsti buvo imtasi susisiekimo sistemos lynais statybos.
Projektas vykdomas dviem etapais. Užbaigus pirmąjį 2014-aisiais lynų sistema drikėsi 10 kilometrų ir buvo ilgiausia tokio pobūdžio konstrukcija pasaulyje. Kiekviena iš linijų gali pergabenti po 6000 keleivių per valandą. Kabinos išvuksta kas 12-a sekundžių, visa sistema veikia 17-a valandų per parą. Bendrai paėmus, visos keturios dabar veikiančios linijos pergabena 80,000 - 90,000 keleivių per dieną.
Po antrojo etapo užbaigimo sistema bus 20-ies km ilgio.
Šiuo metu (nuo 2014-ųjų) veikia keturios lynų linijos aptarnaujančios 14-a stočių. Artimiausiuose planuose dar septynios susisiekimo linijos.
Nuo sistemos veikimo pradžios yra įvykę du incidentai: 2015-ųjų vasario 14-ąją nuvirtęs eukalptas numušė tuščią kabiną taip sutrikdydamas sistemos darbą trims valandoms. 19-a kitose kabinose buvusių keleivių patyrė lengvus sutrenkimus ir smulkius sužeidimus, nesmarkiai apgadintos trys kabinos.
2016-ųjų Gegužės 9-ą nuvirto Mėlynosisos linijos konstrukcijos bokštas. Buvo sužeisti 9 žmonės, tačiau mirčių išvengta.
Mes keliaujam geltonąja linija. Iki jos atvažiavom taksi, keliaujam į Mėnulio slėnio pusę (nuo paskutinės lynų kabinų stoties dar šoksim į taksi.
