na ir as isikisiu
siaip tai kaip jau visos minejo svarbus tas palaikymas. mano atveju buvo atvirksiai, man brangus zmogus buvo labai sutrikes ir pan. na nenoriu rasyti kad nusisuko, nes kaip daugelis sako labai issigando del to taip regavo.
aisku labai norejosi to palaikymo ir dar dabar nelabai tiesa pasakius atleidau
na gal buvo lengviau kad kiti palaike, ir net gi tie is kuriu maziausiai tikejausi. paskui vienas net pasake, nu nezinau kaip jauciausi kai pamaciau po operacijos, taip norejosi tau padeti. va tie zodziai dar ir dabar ipareigoja nepasiduoti
bet va nezinau is kur bet atsirado toks noras gyventi

, buvo beveik tas pats kaip atrodysiu, kas bus kad tik gyventi (nors pries liga sakydavau nu jei jau tektu but invalide tai turbut nusizudyciau)
psichologai tai aiskino soko busena (na diagnozavo ir operacija atliko praktiskai per 2 men, nebuvo daug laiko kad suvokciau tiesa), na del to buvo toks noras gyventi. dabar prisiminus nu tikrai sunku patiketi kad taip kovojau.veliau tiesa pasakius dar ir vaistai isikiso, nezinau ka ten leido bet kai juos nutrauke buvo tikrai liudna, ir grizus namo praktiskai pasijutau kaip uz borto
gal tavo draugei kazkas atvirksciai, jei ji neseniai suzinojo paprasciausiai tokia reakcija, na ji gal dar nesuvokia esmes? psichologai aiskina ir tai dar kad pas kiekviena zmogu, lygiai taip pat kaip ir pas gyvuna yra instinktas bet kokiu atveju gyventi, bet kaip bet svarbiausia gyventi.

na nezinau cia tokie isvartymai, bet man visada buvo idomu kodel zmones i tokias ligas skirtingai reaguoja ir nuo ko priklauso
va cia turiu papriekaistauti tai tvarkai kokia yra ligonineje, man gulint praktiskai puse isleisdavo su diagnoze depresija. nu tai ar negalima dar ligonineje bandyti spresti tos problemos, tikrai daug zmoniu reaguoja taip kaip sureagavo tavo drauge, ir manau kad reiketu vienokiu ar kitokiu budu jiems padeti. gaila kad as ne psichologe, turbut teikciau konsultacijas nemokamai
ir dar man baisiausia turbut buvo apkrauti artimus zmones savo problemomis, na tomis jei reiketu visa gyvenima slaugyti ir pan. kazkaip tada galvojau kad jei jau taip atsitiks tai tikrai issiskirsiu su vyru, kad jis galetu normaliai gyventi. na nezinau ar buvau teisi
daug prirasiau bet ta tema labai jau artima
sekmes tau, tikrai nepalik jos, bandyk bet kokiu atveju su ja suarteti ir jai padeti. as tikrai tikiu kad ji nori gyventi, kad ji nori kovoti. gal paprasciausiai nezino kaip, o gal tie periodai kuriuos ivardija psichologai

. beje as gal ir gerai jauciausi bet psichologo man vis gi prireike, pati prasiau, nes zmogus susiduri su tuo kad nezinai net kaip elgtis, o ypac kai pasikeicia isore. tikrai tikiuosi kad nepasiduosit ir kartu iveiksit liga