Kaimyne

Aš tai jau istorijos kulminacijos laukiu, kuri "įrodytų", kad priešingai nei komentatorės, autorė dėl kaimynės ir jos despoto vyro buvo teisi.

Aš apie tai irgi pagalvojau, kad teisybė liks kažkur anapus, su 'įrodymais', kurių negsali pateikti dėl kaimo ir kaimynų anonimiškumo, savo pačios privatumo ir t.t.

O gal greiciau bet kokiu atveju niekas toliau nenueitu, kaip pletku paskleidimas po kaima. Kazkaip nesitiki man, jog autore sugebetu padeti skriaudziamai kaimynei

Matot yra skirtumas drauge ar nepazystama kaimyne, su kuria iki siol nebendravot. Jei man vyras pasakytu kazkokia informacija apie kaimyne, kurios nezinau ir kuri kvieciasi i svecius, pvz,kad ji apie mus kalba su kitais kaimynais, kad stebisi musu gyvenimo budu ir t.t. as matomai irgi nenoreciau eit pas ja, man visgi vyro nuomone atrodytu patikimesne, nei nepzystamos moters meilikavimai

O siaip taip, nieko nezinom, viskas tera autores speliojimai, net tai ka ta moteri pasake, nezinom ar tiesa, ar jai is tikro vyras taip sake, ar ji tik tuom prisidengia, gal nenori bendrauti su autore, nes ji pvz uzsieniete, nevaiksto i baznycia ir t.t. Nes matomai labai jau tas vyras nedraudzia bendrauti ir nera kazkoks agresorius, jei jos kalbasi susitikusios, o jis laukia masinoj ar ne?
Papildyta:

Vat butent, tame ir esme, manau paprastas ciekaunumas, kaip cia dar ir taip zmones gyvena ir viskas

O vakaruose su tuo smurtu tikrai moka tvarkytis, veikia ten socialiniai darbuotojai, ne taip kaip Lietuvoje jei kas vyktu tikrai zinotu ir matytu. Lankosi vis tiek su vaikais pas gydytojus, bendrauja su kitais kaimynais ir t.t.

Uzsimanè boba barankų - autore su kaiminka pabendrauti. Autorė uzmirsta, kad yra uzsienieciu, kurie su Easterneuropeans visai nenori jokio reikalo tureti.

Nors dabar pagalvoju...kaimynai parduoda nama. As vyrui ana diena ir sakau 'Kaip nenoriu, kad atsikraustytu lietuviai, Viespatie apsaugok"
Tikrai nenoriu nei kavutes gerimu, nei savaitgaliais klausytis girtu chamydlų rekavimu. Gėda butu nuo kitu kaimynu.

O ko jau taip? A vdrug kaimynai i gimtadieni visus aplinkinius sukviestu .
O jei dar pasitaikytu tokia gera kaip autore, tai net be dovanos galetumet nueit.

Jei jau lietuviai, tai arba chamai, arba chroniai, geriantys iki paryčių, normalių žmonių nebūna, ne ne.

Kažkur labai giliai aš autorę suprantu. Bet tik grynai per savo asmeninę patirtį kaip kartais būna.

Nugirdau kartą kaimyno pliurpimą telefonu - mergų ieškojo/pažindinosi. Nepažinojau aš tų kaimynų, buvom vos atsikraustę į tą butą, sienoj "palikimas" kiaura rozetė. Atrodė normali vidutinio amžiaus šeima, tėtis, mama ir vaikas, labai išvaizdūs, inteligentiški, malonūs, mandagūs žmonės... Žodžiu - viduj man kaip ir sukirbėjo, kad negerai čia - kaip ir ne mano reikalas, kaip ir gaila, kaip ir nežinau ką daryt ar nieko nedaryt. Sakau vyrui - gal pasakyt jai. A, ir tu girdėjai? Aš ten atsitiktinai prisėdau, o jo darbo stalas šalia buvo. Kitą dieną grįžus iš darbo radau rozetę užcementuotą, elementraus nerėkiamo pokalbio daugiau nebuvo įmanoma girdėti. Na pasitarėm ir nutarėm, kad ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos, kaimynė toliau šypsojosi, buvo miela, maloni, linksma, kiek ją/-uos atsitiktinai sutikdavom.

Laike jau nebeatrinksiu - senokai tai jau buvo. Bet vyras išėjo iš namų labai greitai - mėnesių turbūt klausimas, o moteris dar po kokių metų ar pusantrų mirė. Jauna moteris, vaikas mokyklinukas. Kad mirė, sužinojom tikrai ne iš karto, paprasčiausiai dingo - niekas nei pranešė, nei laidotuvėms rinko, nei kas žvakelės laiptinėje uždegė, kaip kartais padaroma. Žodžiu, viskas įvyko tyliai. Kas jei nutiko taip pat galima tik spėlioti - vėžys, savižudybė, nelaimingas atsitikimas? Vyras pabėgo iš skęstančio laivo kaip žiurkė, palikęs sergančią ir pasmerktą, ji neatlaikė to streso, skyrybos buvo tik kaip dar vienas vinis į jos karstą, ar tiesiog tik aplinkybių sutapimas? Nežinau, ir niekada nesužinosiu. Bet...

Kartais pagalvoju, ar tikrai teisingas sprendimas buvo nesikišti, neištiesti pagalbos rankos, ignoruoti? Ji buvo pas mane atėjusi. Su greičiausiai apsimestiniu tikslu - pasiskolinti degtukų. Čia jau po to, kai dingo vyras. Mano žaibiška reakcija buvo tokia - nu jo, atšliaužė, vyras pametė, tai dabar čia kontaktų ieško. Duosi degtukų - ateis druskos, duosi druskos - ateis kavos, duosi kavos, ateis pasikavint, o mano diedas iš namų dirba, vienas dienos metu, kam man potencialiai rizikinga vieniša podružkė, kuri dabar tikėtina puls bet kam į glėbį. No. Neturiu degtukų, pas mus elektrinė plytelė ir uždariau duris. O gal tereikėjo išklausyti. Gal jai buvo tikrai labai vieniša ir kai taip vieniša buvo kitą kartą, ji nebeišdrįso užeiti. Gal.

Tai va tame kontekste aš suprantu autorę. Jeigu norint kaimynę mokyti kaip jai reikia gyventi ir norit parodyti, kad jos gyvenimo vertybės nieko vertos, o jūsų geresnės - palikit ją ramybėje, kaip žmonės ir sako. Jos laimės galit ir nesuprasti ir jai tik pakenkti. Bet jeigu vidinis balsas sako, kad tam žmogui skauda - pasakykit, kad jeigu reikėtų kokios pagalbos - visada gali kreiptis. Tai manau viskas, ką tokiu atveju galima padaryti, bet per prievartą brukti draugystę ir dar dangstytis vaikais - skamba tikrai šlykščiai... Tik tiek, kad tas vidinis signalas ir paties klausimo kėlimas nebūtinai yra smerktinas kaip čia daug kam atrodo. Būna visaip.

tikrai pritariu. Ir jusu istorija buvo siek tiek kitokia, kai pati kaimyne ieskojo kontakto
As ta pati sakiau pradzioje, pasakyti kaimynei, kad visada lauks sveciuose, jei noretu ateiti, ar gali kreiptis, jei kils kokiu probemu ir klasuimu, jei tai daroma nuosirdziai bet daugiau pletkinti su kitais kaimyai, kazin ar cia pagalba...
O to klausimo kelimas vien remiantis tuo, kad zmones kitaip gyvena, kazin ar logiskas, vat jusu atveju, buvo garzi siuolaikiska, inteligentiska seima, butent tie steriotipai ir klaidina. Jei skara ant galvos, vyras nekalbus ukininkas, zmona atsiklausia vyro, nedirba, vaikus augina, tai vadinasi vyras smurtauja, o dazniausiai buna atvirksciai..

Na to kontakto ir aš galėjau ieškoti - nulėkt pasakyt, kad tavo vyras knisasi po pažinčių portalus ir skambinėja, siūlo susitikti, pasakoja, kad jis laisvas ir ieško su kuo susipažinti gyvai. Gal laiku būtų vėją pakėlus ir viskas būtų buvę kitaip. Nors tuo metu tikrai atrodė, kad tai žema ir ypač vyras nusodino, kad jokiu būdu, bet bala ten žino, gal ir reikėjo . Tikrai nežinau. Bet jeigu taip būtų vėl, vėl turbūt tylėčiau, tik nežinau, ar tai gerai, ar ne, nuoširdžiai n-e-ž-i-n-a-u. Tokius sprendimus kištis/nesikišti laibai sunku priimti, tiksliau nesikišti - pats lengviausias ir sau lengviausiai paaiškinamas sprendimas. Tik kažin, ar jis tikrai visada teisingas. Kaip ir nesinori būti bjaurybe, reguliuojančia kitų gyvenimus, bet ir nesinori nešiotis kaltės, kad gal kažkam neištiesei rankos, kai įtarei, kad skęsta. Sunkus tas gyvenimas

Ir jei butumet isikisusi ir viskas butu lygiai taip pat tikriausiai kaltintumet save, kad isikisot Is tikro labai sunku nuspeti, kazin ar tu kitu isikisimai padeda, kad ir butu susiznojus zmona, nors kazin ar nezinojo, ka ji kitaip butu darius, vis tiek kazkada suzinojo juk, tai dare ta pati,ka ir butu dariusi. Nezinau kap as pasielgciau, gal koki anonimini laiskeli nusiusciau Bet siaip nebijau bendrauti vissikai su kaimynem ar kaimynais, jei tik kas rodo noro ir vienisos moterys manes irgi negasdina, nors irgi buvo visokiu istoriju, kai prie vyro lindo, man tai nesveika, bet kazkam atrodo gal normalu, vyras pasijuoke ir viskas, pasitkiu juo, lysti gali bet kur ir bet kada gali nors siap siuo metu bendrauti su kazkuo labai paparsciausiai nera laiko , o ir gyvenam mieste, tai savu kaimynu nei nepazystu, tik pasisveikinam susitike, nei jie i draugus prasosi, nei man idomu
Teoriskai labai viskas paprasta, o praktiskai kazka padeti kitam tikrai sunku. Manau suauge zmones patys gali spresti savo problemas, jei matai tikrai kritine situacija padedi, kaip gali, nesenai skaiciau, kaip viena mergina isgelbejo norinti nusizudyti vaikina, paparsciausiai priejo ir apsikabino, jam to tereikejo ta momenta, o svarbiausia zmones pro sali vaziavo su masinom ir niekas net nesustojo, kas nemate, kas nesuprato, o kam vienodai gal......
o kistis i seimos santykus, kazin ar taip ispresi kazka? jau kiek specialistai bando padet spresti ir tai sunkiai gaunasi, o cia kaimyniu kazkokie patarimai, o paskui dar ir atsakomybe.

Šiaip ir aš taip galvoju - būčiau įsikišus, būčiau kalta, kad įsikišau . Gal dar keršijęs būtų ar na ką ten gali žinoti. Gal tą šeimą jie jau tik vaidino, juolab, kad mano vyro argumentai panašūs ir buvo - kad ta moteris irgi elgiasi taip, lyg vyro ieško, bet gal tiesiog tokia žmogaus natūra, negali žinoti, bet man saugikliai įsijungė

Kištis tiesiogine prasme galima tik tada, kai patys prašo, arba bent kai gerai pažįsti žmones, gali bent apytiksliai prognozuoti jų elgesį, turi pasitikėjimą, žinai, kad jie žino, kad jiems blogo nenori, nes kitaip tik pats rizikuoji atsidurti tarp dviejų ugnių - kai tie, tarp kurių kišiesi, susivienys - pats kištukas bus suspaustas.

Tarkim, autorės atveju labai tikėtina, kad jeigu ji lįs į tą šeimą, moteris patikės ne ja, o savo vyru ir ji taps BENDRU priešu, pati tik sau prisikurs problemų. Čia dar ir savisaugos instinktas turi veikti. Bet vėlgi, jeigu visi taip galvos, ir toliau būsim abejinga visuomenė.

Iš senų laikų prisimenu, aš dar vaikas buvau, bet girdėjau, kaip viena moteris mamai pasakojosi apie save. Buvo šeima, atsirado trečia. Žmonai pasakė kaimynė. Jinai sakė taip - apsirengiau pačią gražiausią suknelę ir nuėjau pas jo viršininką. Pasakiau, kad su studente užmezgė romaną. Tais laikas buvo viskas paprasta - mergą iš aukštosios, vyrui valdžia atskaitė moralą, kad turi šitokią gražią žmoną, o ką čia darai. Na ir gyvena jie po šiai dienai kaip šeima. Kiek ten tikra šeima, tik jie patys ir žino. Bet jų problemą išsprendė svetimi žmonės. Aišku, laikai nebe tie... Bet galvoji, kad žmonės gal vis tiek panašūs. Kai kažkas iš šono įsikiša, kažkokios vidinės jėgos kita linkme pasisuka. Bet čia tik gal ir tik kartais . Nėra vieno recepto visiems panašiems gyvenimo atvejams.