Ar jis kažko nesupranta, ar man reikia keistis?

Zmogui kuris nesidomi, tapo idomu ne tu globotiniu gyvenimas (sioje temoje as rasiau apie globotinius jei ka), o kiek as uzdirbau / neuzdirbau. Klausimas, kodel tau tai parupo... Kad net du kartus uzdavei. Man asmeniskai ta intencija aiski.

Nesigedinu ir galiu papasakoti tikra istorija, kuri siesis su sia tema, bent jau apie ka mes diskutavom.

Niekada nenorejau, neketinau buti globeja, arba imote. Tai mano gyvenimo didziausia avantiura. Dabartiniu protu, as sau buciau taip dejus per nagus, maza nepasirodytu.

O buvo taip...
Zmones po gyvenimsku sukretimu patiria katarsi, pradedi kitaip vertinti save, aplinka. Taip nutiko ir su manimi, atsirado poreikis daugiau atsisukti i salia esancius. Kai as esu veiksmo zmogus, ilgai nelaukdama nuejau i globos namus ir pasiuliau savo paslaugas. Anais laikais, nebuvo tokio aziotazo, ypac tokio kuris yra dabar per sventes. TAd globos namu pagyvenes direktorius sutiko, taip ir sukirtom rankomis, jis man patalpas ir vaikus, o as savo zinias ir mokymosi, darbo priemones.
Pradzia buvo prognozuotina, susirinko aibes norinciu paziureti kas cia bus, kaip cia vyks. Ilgainiui smalsuoliai atsisijojo ir liko tas tikrasis tikru "ligoniu" branduolys. Bet koks darbas kartu zmones vienaip ar kitaip suartina, vaikai mokesi is manes pagrindu. Mokant pagrindus, as skatinau vaikus iekoti ir savo braiza, savo kuriniams iskelti uzdavinius-uzkoduoti potekste t.y. ka jie nori savo darbu pasakyti, isreiksti. Is esmes kurybinis procesas yra labai intymus dalykas, vaikai man atvere siela, as ileidau juos i savaja. Savaime suprantama kad mes su vaikais lankemes parodose, muziejuose, o veliau eidavom i mano namus, kaip visada viskas baigdavosi mano dirbtuvese, sededavom iki isnaktu ir kalbejomes ne tik apie mus risancia aistra, bet ir apie gyvenima, savaime surpantama be mano bernu tai neapsieidavo, filosofiskai papezet PRO gyvenima cia musu seimos megstama veikla.
Metai prabego greitai, sutariau su studentemis, kurios prates mano darba. pati gi turejau atsiduoti projektui kuri jau ilga laika atideliojau.
Neziurint i viska, kad rodos kaip ir sutvarkiau, manes nepaliko sazines grauzatis, vaikai skambindavo, dalindavosi. Su vyru pasitare nusprendem, kreiptis i globos namu direkturiu su prasymu, kad leistu vaikam pas mus lankytis savaigaliais, svenciu ir atostogu metu. Taip galutinai vaikai isiliejo i musu seima.

Del ivaikinimo, vaikai nebuvo mazyciai, jie jau buvo paaugliai, o ir visi turejo tevu seimas (asocialias), ten buvo broliai, seserys. Tas kas yra susidures su globos namais, vaiku situacija, zino, kad neretai globos namuose gyvena vaikai turintys tevus, kruiem dalinai, atimtos teises. Tam kad isivaikinti, reikia kad tevai atsisakytu vaiko. O tam reikia teismu ir t.t. Mums tai nebuvo principingu reikalu, vaikai irgi neisreiske tokio pageidavimo, jei kam tai butu labai svarbu, vyras tikrai butu pasistenges. Dabar gi...

Del pinigu, kurie taip domina, taip pinigai buvo skiraimi vaikui, tam laikotarpiui kol jis yra pas globejus. Susitarus su direktoriumi, mes atidarem vaikam saskaitas, kiekvienam ju buvo pervedamos lesos. Kurios ateityje jiems padejo studiju metu.

Kodel as tai laikau avantiura. O todel kad neismasciau savo elgesio pasekmiu, lisdama i globos namus su savo paslaugomis. Cia butu analogiskai, kai zmogus atsinesa namo benami kaciuka, pamaitina ji ir isnesa ji atgal i gatve. Manydamas, kad jis yra gyvunu myletojas.
Butent mano seimos deka, kurie man visakepriopai padejo, kuopiant ta kose kuria as uzviriau, tie vaikai sekmingai integravosi i musu seima. nepaslpatis ne visiem zmonems pavyksta sklandziai su tuo susitvarkyti, atsiranda visokie socialiniai, susikalbejimo trukdziai ir t.t.. Mums sekmingai pavyko tai isvengti. Tai tikras stebuklas, retenybe. As iki siol dekoju Dievui, nes tikrai nebuvau pasiruosi buti globeja.

Mano galva tai ivyko, nes vaikai is globos namu bendraudami su mano bernais (sunumi, sunenais, ju draugais) pereme ju vertybes, poziuri i gyvenima, pasaulio suvokima. Tiesiog jiems buvo idomu bendrauti, leisti savo laisvalaiki kartu, nejaute spaudimo, to dirbtino auklejimo, mentorinio toniuko, tai vyko svaime, ktiap tariant igudziu perdavimas vienas kitam. Gerai pagalvojus galejo ivykti ir priesingai, bet to neivyko, manau tai tk parodo gera suaugusiu seimoje idirbi skiepyjant vertybes.

Siuo metu, ta grupele talentingu vyru yra visiskai realizavesi savo profesijoje, sukure savo seimas. Tik vienas is ju studijuodamas UK siek tiek, nedaug, pakeite krypti, kartu su bednraminciu grupele kuria internetinius zaidimus.

Manyciau, siuo konkreciu atveju, kai kalbame apie globos namu vaikus. Jiems tik reikejo meiles, pagarbos, ir pasitikejimo savo jegomis, ka suteike mano seima, musu draugai. Viska gyvenime jie pasieke savo rankomis, be protekcijos.
Papildyta:


Pritariu, visi mes gave teorija, turejom ismokti ja pritaikyti praktikoje.
Nezinau, anuomet nelaikiau save ypatingu spacialistu, kad kalbeciau apie didelius uzdarbius. Buvau lingkusi mokytis is meistru.

Kaip toje pasakoje "As ne burtininkas, as tik mokynuosi".

Papildyta:
Bet tarkim, jei nesieki kokių tai programavimo aukštumų, tiesiog nori būt geru tos srities vidutinioku - pvz. kaip yra virėjas ir virtuvės šefas - ar tokiu atveju irgi būtinos rimtos pilnavertės studijos?

As manau, kad priklauso nuo to, kur tu nori dirbti ir kiek uzdirbti, beigi nuo programavimo kalbos, kuria naudoji.

Savamoksliams daznai atrodo, kad viska jie moka. Daznai jie gali padaryti tas pacias uzduotis kaip profas, bet uztrunka zymiai ilgiau, plius kodas neoptimalus, priveltas. Kur savamokslis ta pacia uzduoti atliks parases 30 eiluciu, profas gali per 5ias.

As visiskai nenuvertinu tu, kurie truputi pastudijuoja ir dirba. Kaip tik manau, kad tai labai gerai, ypac kokioj LT, kur truksta programuotoju ir tai gali atnesti geras pajamas. Man atrodo, kad iniciatyva paciam mokytis yra labai sveikintina.

Tiesiog, kaip ir visur, jei nori labai gerai kazka ismokti, turi mokytis is profu ir tam skirti laiko. Nieko naujo as cia nepasakau .

Dar karta, baikit jus ta programavima aukstint.
Buciau programuotojas, pagal ala bendra supratima, tai nesedeciau prie kompo ant juros kranto.
O sedeciau kokioje kontoreleje 8-17 uz kuklius pinigus.

Soferiai, tai geras palyginimas. Kazkada tai buvo garbinga profesija. Dabar vairuoti - tiesiog savaime suprantamas sugebejimas.
Aisku yra dar profesionalu vairuotoju, autobusu, furu, prabangiu limuizinu, bet ten darbas jau kaip ir kiti, sunkus ir daznai pilnas reikalavimu. Niekas neziuri su nuostaba.

Yra dar programuotoju, bet ten reikia arba ypatingu sugebejimu arba reikes daug nuobodziai dirbti uz palygint santuru atlygi. Ir ta tendencija tik stipres.i

Problema su tais kietais programuotojais, kad jie nieko daugiau nemoka. ir sunku su jais bendraut.
Todel reikia buti tam tikros srities specialistu, finansu-apskaitos, ekonomikos, teises, transporto organizavimo, saugos sitemu, medicinos, marketingo ir pan. ir dar plius programuotoju. Va tada jums atsiveria kol kas geresnes perspektyvos, net jei programavimo zinios nekokios.

Juk tuos specus galima pasisamdyti, jei reikia ka krutesnio padaryt...
Svarbiausia ismanyti savo sriti, o jau soferiu galit buti tokiu kuris sugeba be avarijos nuvykti is tasko A i B, o programuotoju, kuris PROTINGAI paraso koda, kad ir 10 kart maziau efektyvu ir per 10 kart ilgesni laika.
Nes jei reiks isaiskinti profui, tai to laiko tikrai susigaisins daugiau...

Gražūs žodžiai. Teisingi. Ir tušti. Netampa jie "kūnu", kol neperkelti į konkretų gyvenimą.

Buvo senais laikais prieraišiosios tėvystės tema, prieš dešimt, gal daugiau, metų. Diskutavo ne apie tai - "už besąlygišką mylę vaikui" ar "prieš besąlygišką mylę vaikui". Rinkosi ten prieraišiosios tėvystės bendraminčiai ir kalbėjo apie principų taikymą - kaip supranta tą besąlygišką meilę, prieraišumą, kaip realiose situacijose taiko ir kas pavyksta ar nepavyksta.

Ir tais gūdžiais laikais aš susidariau nuomonę, kad besąlygiška meilė (iš esmės meilė ir nebūna kitokia, jei atsiranda sąlygos - tai jau išskaičiavimas) yra žmogaus savybė, gebėjimas. Jis yra įgimtas. Bet kaip ir daugelį prigintinių savybių - aplinka jį arba ugdo, arba žlugdo. Todėl sulaukę brandos mes turime skirtingą gebėjimą mylėti besąlygiškai. Tačiau visi mes turime galimybes ugdyti tą gebėjimą visą gyvenimą. Ir jeigu jau turim širdyse kad ir mažą lašą tos besąlygiškos meilės, tai jaučiam ją kievienam artimui - vaikui, sutuoktiniui, tėvams. Ir yra kitas gebėjimas - parodyti tą meilę, skleisti ją aplinkui. Mano supratimu meilė nesukuria nei pusės to gėrio, kurį galėtų sukurti, jei nemoki jos parodyti besąlygiškai bet kuriam artimam. O artimoje aplinkoje "skirtingomis porcijomis" dalinama meilė - viskas vaikui, kažkiek sutuoktiniui (kad nepabėgtų pas kitą), nulis tėvams (šie jau niekur nepabėgs, o daugiau nenusipelnė, jei negauna) - mano supratimu labai žaloja vaiką.

Kuri cia jusu sugeba savo vyra mylet besalygiskai?
O va pacios taip mylimos jau norit buti...

Vaikai auga tam tikroje aplinkoje ir jei ta aplinka su prestaravimais tai vaikai labai greitai pastebi. Gal neivardija, bet koreguoja savo elgesi.

niekaip sutikti negaliu, nes matau gyvus pavyzdzius, programavie svarbu ne teorija, o praktika, tai aisku gali 4 metus praleisti koledze ir paskui mokintis ko realiai reikia gyvenime, aisku turesi gerus pagrindus ir daug maz kazka zinosi, arba tuos +3 metus gali moktis gyvenime, ko konkreciai reikai cia ir dabar , nes technologijos taip greitai keiciasi, kad tai ka ismoksti koledze jau buna pasene, neskaitant bendru aisku pamatiniu dalyku
jei trumpai manau 1,5m koledze plius 3 metai darbo geriau, nei 4 m koledze
nors ir be koledzio sutikau labai geru programuotoju. O mokytis siame darbe reikia pastoviai, nes nuolat kazkas naujo atsiranda, kazkas pasikeicia, ypac su js

Santykiu eGzperte .
Kiekvienai mamai savo vaikas pas graziausias, pats mylimiausias ir pats paciausias. Ka cia dabar nori irodyt?
Bet tai matai kas su tavo ta meile, Sani-Ubuntu gavosi - sededama su vaikais iki mokyklos , vyrui pasidarei neidomi, nes visa meile skirei vaikams. Tai vyras ir bego is namu, kur ji paguosdavo ( kad ir tie patys draugai barely) ir suprasdavo.
Nu istupejai tu su tais savo vaikais ir ka? Toks jausmas, kad tu senatvej is ju tikiesi tokio sedejimo su tavim.
O linksmintis vaikus auginant kuom cia taip blogai? Neimanoma suderint? Pagal tavo logika, tai viskas, pasigimdai ir sedi namie, i joki ar tai spektakli ar tai kina jau nei su vyru nei su draugem iseit negalima.
Ir zinai, baubu bauda dabar parasysiu - as palikdavau maza vaika mamai, kai skrisdavom atostogu. Ne tik del to, kad vaikams nera labai gerai tie kilimai/ leidimaisi ir visokios galimos ligos svetur, bet tiesiog noredavosi pabuti tik dviese su vyru. Ir ka, nei mes ta vaika maziau nei kiti mylim nei jis mus maziau myli. Mes vieni kitiems seimoje patys geriausi ir brangiausi.

Papildyta:

Jei jau neatsiduoda beli kada vyras nori ir plansetes neminko tuo metu - tai jau nei viena nemyli.

niekaip sutikti negaliu, nes matau gyvus pavyzdzius, programavie svarbu ne teorija, o praktika, tai aisku gali 4 metus praleisti koledze ir paskui mokintis ko realiai reikia gyvenime, aisku turesi gerus pagrindus ir daug maz kazka zinosi, arba tuos +3 metus gali moktis gyvenime, ko konkreciai reikai cia ir dabar , nes technologijos taip greitai keiciasi, kad tai ka ismoksti koledze jau buna pasene, neskaitant bendru aisku pamatiniu dalyku
jei trumpai manau 1,5m koledze plius 3 metai darbo geriau, nei 4 m koledze
nors ir be koledzio sutikau labai geru programuotoju. O mokytis siame darbe reikia pastoviai, nes nuolat kazkas naujo atsiranda, kazkas pasikeicia, ypac su js

As irgi matau gyvus pavyzdzius. Kad tu nesutiksi, tai zinojau. Siaip mokantis programavimo prie teorinio kurso visada yra pratybos. Isivaizdavimas, kad univere moko tik teorijos yra visiskai klaidingas. Neislaikysi egzamino neatlikes praktines uzduoties. Turejau paskaitas, tai zinau.

Yra kalbos, kurios stipriai keiciasi, arba isvis isnyksta, bet yra kalbu, kur tikrai pamatiniai dalykai lieka. Lygiai taip pat kaip ir lieka gebejimas analizuoti, optimizuoti, kurti algoritmus ir t.t.

Siaip yra juokinga teigti, kad 4-5 m sistemingai besimokantis zmogus tures tas pacias kompetencijas kaip palankes kursus metus. Nu tu pati pagalvok, ka rasai.

Paskaiciau cia parasymus, kad mol cia jus isprovokuoja negraziai rasyti.
Niekas niekada nieko neisprovokuos, jei nebus noro buti isprovokuotam

Dabar Moontei. Klausiau del to, kad dabar Rusijoje ir uz jos ribu tai ganetinai paplites biznis. Bet, kaip supratau, pas tave vaikai nebuvo - neauginai, tik ateidavo karts nuo karto, ir tai buvo ne dabar, o anksciau

Mes dar graziai palyginus rasom , ji nusipelne dar baisiau.

Ir kas cia sneka ? Ogi ta, kuri forume specialiai sarsala kelia ir stebi su pasigerejimu nesutarimus.
Geriau parasyk Ubuntei kad tu tycia ja " palaikai", o tai motera, zinok, realiai dar sito nesuprato.

Del to programavimo yra dar vienas pavyzdys.
Nekilnojamojo turto vystymo projektai.
Kazkodel jie jums neasocijuojasi su kokiu murininku ar plyteliu klojeju?

O va software projektai kazkodel asocijuojasi su programuotoju plyteliu klojeeju ar programuotoju murininku.
Tai klaida.

Todel teigti, kad negalima gerai prasisukti pardavinejant nekilnojamo turto projektus, jei nezinai naujausiu plyteliu klojimo ar murinimo subtilybiu, butu juokinga.

Zmogus neimirkes i programavima, tik zinantis bendrus dalykus, gali buti naudingas, jei jis dirba su tam tikra TAM zmogui zinoma auditorija.
Ir uzdirbti jis gali daugiau uz programavimo guru, lygiai taip pat, kaip ismanantis ko reikia esamimes NT pirkejams galii uzdirbti daugiau uz gera murininka

Tu man savo žodžių į burną nedėk.
Man jūs - Uburtės kai kurios oponentės, esat šlyksčios. Kaip jus destot savo mintis, kokiais epitetais svaistotes.
Ne moterys jūs, ne moterys. Kazkokie nervų kamuoliai