As kalbejau apie tai, kas butu, jei issiskirtum. Mano poziuriu suauges zmogus visada turi sugebeti islaikyti (bent jau minimaliai) save ir savo vaikus. Cia tiek vyrams, tiek moterims galioja.
Jeigu vyras labai turtingas ir nori, kad zmona kauptu energija namuose, tegul uzraso jai nama (arba du), jachta ir moka atlyginima kas menesi.
Butent. As manau, kad moteris ramiai nedirbti gali tik tada, kai turi tikrai vertingo tik jai priklausancio asmeninio turto arba yra sudaryta tokia vedybine/povedybine sutartis, kurioje numatyti vyro isipareigojimai moteriai skyrybu atveju. P;riesingu atveju man butu baisokoka gyventi islaikomai.
O siaip net skyrybu nereikia. Pazistamu tarpe buvo labai grazi seima, namas, neblogas vyro uzdarbis, trys vaikiukai. Tokia tradicine, viduriniosios klases seima, zodziu, gyveno einamuoju laiku neblogai, bet neturejo sukaupe milijonu, kad nereiketu sukti galvos del ateities. Ir vyras tieisog bac viena diena ir mire. Tai visa laime, kad ta moteris dirbo ir neblogai uzdirbo. Zinoma, gerokai sunkiau bus, bet neprapuls ir viena su vaikais. O va jei tik namu zidini butu kursciusi, tai tada oi ziauri situacija visiskai.
Arba gi ir susirgti vyras gali, i avarija papulti, neigalus likti. Ir tuomet kas???
Zodziu, man atrodo, kad kol esi vienas (be vaiku turiu omeny) tai dar gali sau leist gyvent atsiputus ir galvot, kad dabar man gerai, o kaip bus rytoj dzin. Bet kai atsiranda vaikai, privalai galvoti ir apie tai kas butu, jeigu butu. Kaip ten sakoma, reikia tiketis geriausio, bet ruostis blogiausiam