QUOTE(Iš_Šviesos @ 2017 10 13, 14:40)
<p>Dabar klausimas kada tas anksciau. 
Man atrodo, kad cia didelis nariu amziaus skirtumas, tai vienos apie caro laikus kalba, kitos apie tuos, kai desreles i celofana vyniodavo.
</p>
Man atrodo, kad cia didelis nariu amziaus skirtumas, tai vienos apie caro laikus kalba, kitos apie tuos, kai desreles i celofana vyniodavo. </p>
Būtent. Mano laikais, nuo kiek save prisimenu, t.y., nuo kokių 1965 metų, sasyskų į parduotuves išmesdavo itin retai, ir nors gyvenom vienoje vietoje virš maisto prekių parduotuvės, o kitoje tokia parduotuvė buvo kaimyniniame name, tėvams jų pavykdadavo nusipirkti gal tik pora kartų per metus po kilogramą (kaip dabar pamenu, ju kilograme buvo 20-22 vienetai). Sasyskų būdavo tik valgyklose ir kavinėse. Tuo metu, kai ištekėjau, mano uošvis buvo mėsos kombinato apsaugos pamainos viršininkas (vyresnio amžiaus moterys supras, apie ką aš), tai kartais "sukombinuodvo" taip vadinamiems užsakymų stalams skirtų jautienos sasyskų. Iš visos Kauno mėsos kombinato produkcijos mano a.a. uošvis pats valdė ir mums atveždavo tik tas sasyskas, irgi užsakymo stalms skirtą kumpio kapotinę dešrą ir eksportui skirtus kiaulienos kumpio konservus tokioje kvadratinėje užapvalintais kampais dėžutėje.
O dėl kitų maisto produktų, kuriuos dabar laikome visišku šamštmaisčiu, tai pasidalinsiu dviem epizodais. 1) Kažkurią vasarą 197+ metais mane tėvai atostogų Palangoje metu buvo nusivedę pasiklausyti ar tai kompozitoriaus O. Balakausko, ar tai altisto D. Katkaus įpūdžių iš gastolių kažkurioje kapitalistinėje šalyje, ir mes lauktuvių gavome vieną metalinę sultinio kubelių dėžutę. Patikėkite, mama tuos kubelius labai taupiai naudojo, o paskui aš labai ilgai tą dėžutę saugojau. 2) Mano tėtis po kelionės į JAV 1995 metais pasakojo apie nepaprastą žuvų pirštelių skanumą...
