Moteriškos gudrybės santuokiniame gyvenime

Sveikos,


Siulau padiskutuoti apie moteriskas gudrybes santuokiniame gyvenime. Kaip laviruojate, ar esate ismintingos? Ar tikrai moteris yra ta, kuri atsakinga uz santykius ir darna seimoje, ji - kaklas, kuris gali pakreipti galva? Kur yra laimingos santuokos paslaptis ir darniu santykiu esme?

Moterys, kokios isminties sukaupet per daugeli santuokos metu? Kokiose situacijose geriau uzsimerkti, patyleti, pabuti silpna, moteriska, nesivelti i konflikta del smulkmenu, neirodineti savo teisumo, nes svarbu ne kazkieno tiesa, o santykiu darna? Skyrybos - greiciausia iseitis nekenteti, bet tema labiau yra santykiu issaugojimui.

Kaip elgiates, jei susiduriate su erzinanciomis situacijomis:

Nesuprantate, kodel sutuoktinis elgiasi netinkamai? Kaip ilgai ir ar isvis galima pakesti kito choleriska charakteri, ar butina prisitaikyti?
Nesusikalbate?
Sutuoktinis Jus izeidzia?
Buna, kad nenorite bendrauti su sutuoktiniu?
Ilgi „nekalbadieniai“
Esate nusivylusi sutuoktiniu?

Manau partneriskos meiles butinos salygos: saugumas, supratimas, priemimas ir nuspejamumas. Kai sios salygos pazeidziamos - meile ir emocine trauka pranyksta. Kai musu nesupranta ar nenori suprasti, kai musu nepriima ar nenori priimti - jauciames nesaugus, nesaugus del musu atsiverimo ir kad partneris kitaip sureago.

Tarkim, zmona bendrauja su vyru, kaip su moterimi, o vyras bendrauja su zmona, kaip su vyru. Zinodami, bet nesuprasdami lyciu skirtumu bei nemokedami tai pritaikyti bendravime, zmonės zeidzia vienas kita patys to nenoredami.

> Kaip elgtis, jei turite kategoriska, greitai uzsiplieskianti vyra, kuris visa laika
irodineja savo teisuma, nepripazista klaidu, nes mano, kad pats yra tobulas ir klaidu nedaro. Jis to reikalauja ir is antros puses. Juk antroji puse per laika gali pavargti. Vyras su antra puse skirtis nenorii, nes vis turi lukesciu, kad ji pasikeis. Ar moters ismintis cia gali sugroti? Tarkim, moteris nuolankiai vyrui nepriestarauja, uzsimerkia, koncentruojasi i savo geruma, o konflikto metu islieka rami ir koncentruota, uzsiima savo veikla, myli save ir maziau reaguoja i vyro protrukius. As netikiu, kad tokia moteris ilgainiui neperdegs, netaps nelaiminga, juk emocijos kaupiasi, gerumas negali buti begalinis ir gyvenimo kokybe nukencia. Tai kaip is tikruju, juk nemazai seimu taip gyvena?

> Kaip elgtis, jei moteris ir vyras gyvena ilgai santuokoje, turedami vis lukesciu vienas kitam. Ar nereiketu to atsisakyti, pabandyti pradeti nuo saves - keisti poziuri i zmogu, situacija, imtis paciam atsakomybes. Ar nurasyti tai kaip niekad neivyksincia iliuzija ir toliau gyventi kartu (galbut nelaimingai)?

Galėjai tiesiai sviesiai rasyti - moterys, problemos su vyru. Esu jam kaip namu apyvokos daiktas. Ka daryti, kad jis manyje pamatytu moteri?


Nieko nedaryti. Arba gyventi, kaip iki siol gyvenai, arba skirtis. Nori pakeisti kita žmogu ? Naivu.

vaje kiek klausimu, ka konkreciai norit paklausti?

kas jums yra ta laiminga santuoka?

as asmeniskai jokiu gudrybiu nemegstu, tik nuosirduma, gal as ir klystu

Man laiminga seima ta, kurioje tvyro meile, o visa kita sutvarkoma, be problemu seimu irgi nebuna, visur tos problemos, svarbiausia su savim tas problemas isspresti. Nors daug kas sako, svarbiausia sneketis seimoje, man sitas nepasitvirtino, kalbejimaisi, dazniausiai virsta vienas kito kaltinimais ir pretenziju reiskimu, man svarbiausia paciai savyje susivokti, teisingai susidelioti mintis, ir paprasciausiai kazka konkretaus pasakyti vyrui,  tada ir situacija issisprendzia.  

Mano vyrą daugelis pavadintų psichologiniu smurtautoju, bet kadangi ir mano charakteris bjaurus, tai tinkam. Nesu moteriška ir nežinau gudrybių, esu tiesmuka, ir labai dažnai indiferentiška kokiem 90 proc. "Problemų" šeimoje ir visuomet elgiuosi taip, kad būtų man patogu. Kai tuo tarpu vyrui dažnai tos 90 proc "problemų" yra iš serijos "dangus griūva". Jis yra šeimos širdis ir emocijos, aš esu protas ir finansininkas. Tiesa, mūsų gyvenime nėra buities, gal tai ir yra didžiausias pliusas santykiuose.  

Pradzioje MB bande man priekaistauti, kad dar esu per daug vyras ir nesupranto jos iki galo.
Po to pradejo priekaistauti, kad abejoms reikia to pacio, bet man reikia tuo pasirupinti, nes santuokines pareigos ipareigoja.

Viskas yra egoizmas, manipuliacijos ir spekuliacijos. Jei per daug gilintis i tuos skirtumus.

Moterys kartais priekaistauja, kad vyrai ju nesupranta. Gerai, kad nesupranta. Nes moterys pacios saves nesupranta.

Moterys saves nesupras, nes neapsimoka. O jei vyrai suprastu, tai pasibaisetu.

Autore matau tikrai dar nepagadintas zmogus nes rupinasi, kaip issaugot jausmus, artuma. Galima ir vienam zmogui tuo rupintis, jei kitas labai visko negriauna.

Vyrai paprastai rodo agresija, o moteru ginklas - buti nuskriaustai. Bet tam reikia, kad kitam zmogui tas rupetu. O tokius santykius reikia kazkaip palaikyti.

MB man sako, kad vyrai nusispjauna ir nekreipia demesio, bet juk teko bendrauti su vyrais sakysim darbe, studijuojant. Ir kazkaip man pavykdavo sulaukti supratimo konfliktinese situacijose. Tiesiog reikia teisingiau perduoti emocijas. Galima konfliktuoti, bet reikia jausti, kada atsitraukti.
Vyrams atsitraukti - negarbe, jie nemoka to padaryt delikaciai, jie nemoka verkti ir jaustis normaliai. Todel cia net varzytis nereikia - pilna laisve. Esme, ne kas nugaletojas, o kas laimeta.
Galima buti pastoviai pralaimetoju, bet is esmes itakot pergales rezutatus.
Nzn bet kaip konkreciai elgtis - niekas nepaaiskins, ta reikia jausti viduje, jaustii aplinka...

Bukos emocijos, nevaldomos isterijos , ne ka geresnes uz agresyvu patiniska siautejima.

Taigi ko gero zmones reikia skirstyti pagal prota. Maziau protinga - lengviau valdyti, protingesnis gali pats daug dalyku issprest

Mano supratimu, bet kokios gudrybės kenkia ilgalaikiams santykiams, santuokai taip pat. Galima gudrauti, apsimetinėti kurį laiką, bet ne dešimtmečius. Tiek santykiuose su vyru, tiek su draugais ar giminėmis reikia pagarbos ir nesielgti su kitais taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi, be jokių "moteriškų" ar "vyriškų" gudrybių.

Pritariu

Kaip sakoma "Gyven ir leisk gyvent kitam".

Pasakysiu viena vyriska "gudrybe": jei uzeina noras ka sumusti - suskaiciuok iki desimties ir pagalvok apie pasekmes.

Kaip tokia gudrybe gali pakenkti?

Yra daug gudrybiu tiesiog save valdyti ir teisingiau priimti sprendimus, todel nemanau, kad tai kazkieno interesus pazeidzia

Kad neaisku, ar problemos su vyru ar su moterimi. Nes vienas kita kaltina nuo saves. Namu apyvokos daiktas nesu, esu inteligentiska moteris, nuosaiki ir islaikyta, save myliu, sau patinku ir kitiems aplinkiniams patinku. O vyras - kaip sakoma "zmogu is kaimo gali isvaryt, bet kaima is zmogaus - ne", staciokas, dabar jau ir nebepagarbus. Priezastys del pakitusio elgesio anksciau ir dabar - daug dirba, todel nuolat susierzines, be to cholerisko charakterio - ji visi aplinkui erzina, nes nera tobuli kaip jis, jam nera autoritetu, todel sarkazku ir ironija prisidengdamas saiposi is kitu ir juos laiko menkesniais. As nesileidziu i nemalonias situacijas, bandau negirdeti prasto zargono, staciokiskumo ir pakelto tono. Vyras to neivardija kaip nepagarba, sakydamas, kad nesvarbu kaip pasake, svarbu - ka. Pakeisti jo neturiu teises, jis tik pats turi galios tai padaryti jei bent noretu. Bandau pati keistis - keisti poziuri i situacija, i ji, praleisti daug ka pro ausis.

Kazkaip teko kazka panasaus girdet savo adresu... gal taip nera?
Gal jus perdedat ir neteisingai suprantate?

Yra tokia psichine liga, kai zmogus neadekvaciai save vertina, kitus tikrai laiko kvailiais. Bet tokie zmones retai ir neilgai daug dirba, nes po to patenka i psichiatru rankas. Ten nepraeina testu "visi durni as protingas" ir gydosi.

Gal jusu vyras nera ligonis? Tai kad aplink pilna idiojotu ir silpnaprociu tai faktas.
Darbe reikia problemas spresti. Saakysim technines, kurios akivaizdzios. Bendraujii su tiekejais subrangovais oo tie kaip nepilno proto, nesugeba paprastu dalyku net suvokti.

Kodel nepasakyt, kad jie pusprociai?

As dirbu UK, ten siaip zmones mandagus, bet as jau daug ka ismokinau grubumo, parodziau,kad tai efektyviai taupo laika ir kartais prrivercia tuos kvailius pasukti galva.

Net paaiskinau, kad priee Stalino SSSR buvo atsilikus, tai Stalinas turejo saudyti pasirinktinai darbuotojus (apkaltindavo diversija), kad kiti pradetu galvoti ir kurti. Nes kitaip ijungdavo durniu ir nieko nedarydavo.

Romos Armijoje buvo bausme, kas desimta nubausti mirtimi, kad kiti pagalvotu.

Tai ziauru ir nesiulau, bet pavyzdys, kad rasti sprendimus nera lengva.

Gyvenima nera lengvas, labai paaprasta veiklu zmogu apkaltinti grubumu ar staciokiskumu

Man laiminga santuoka - visu pirma pagarba, palaikymas, priemimas tokio, koks esi. O jei snekantis issiskiria poziuriai, ir kita puse nesugeba priimti to, o bando savo poziuri pateikti kaip teisinga? Galbut tai yra todel, kad moteris silpnesne, vyras jauciasi turis galios, ir nori, kad jo zodis paskutinis butu. Man cia smirda sovietu laikmeciu. Konkreciai yra isaiskinama, kokia problema - bet antra puse tame problemos nemato, kuris teisus? Moteris kovos del savo pozicijos - bus isvadinta kobra, o jei nusileis vardan santykiu darnos, o ne del teisumo pirmumo - tada vyro akyse gal ir bus gera, bet pati sirdy jaus negeruma. Kaip laviruoti?





Aplinka mano vyro nevadintu psichologiniu smurtautoju, bet as ji pavadinciau drasiai. Kartais taip nustembu, ar galima su moterimi elgtis lyg su vaiku, ne su lygiaverciu suaugusiu, nuolat nurodineti, mokinti gyvenimo, nes jis zino geriausiai. Manau jis tokios teises neturi, ir as atsitraukiu vos pajutusi si jo nora. Labai pyksta kai as pastebiu jo klaidas ir tai uzsimenu, isvadina akiplesa, kuriai gyvenimo dar ragaut ir ragaut. Kiekvienas ji savaip ir ragaujam ir nusvylam, bet aukleti kita kaip koki vaika - neturi teises. Aplinka to nemato, nes pasauliui jis geras, malonus, su visais sutaria, nes nereikia su aplinka gyvent kasdienybej. O stai as - "kobra", kuri nesileidzia buti pakeiciama pagal jo lukescius, kuri atsikerta, ir jei skaudina - kerta atgal. Turim buities, 24 val dirbam kartu, bet as esu ta, kuri nedaro tragedijos nei vienoj situacijoj, nes tikiu, kad nera padeties be iseities - tik nereikia dramu.

Taip taip, tokiu jusu pamastymu norejau sulaukti. Man patinka jusu pozicija. Taip sutinku, manipuliacijos ir spekuliacijos vyksta. Jei karta moteris pasijuto auka - vyras bando suprasti, isiklausyti i jos jausmus. Jei antra, trecia karta moteris vel auka - vyras jau tai laiko manipuliacija ir nebekreipia demesio, o moteriai tai viso labo gynybine reakcija - emocijos ir asaros kai sunku. Ar vyrai nusispjauna kai ilgainiui pajunta, kad jais spekuliuojama? Tiesiog gyvendama kartu pora, trinasi rutinoje ir nebe taip jautriai priima kito emocijas ar jausmus. O tai kai elgesys kartojamas tas pats kaskart - issivysto iprotis, nuspejamumas ir kiekvienam is poros jau aiskus situacijos desningumas, kad vel bus taip ir taip.
Vyrai nori, kad ir moterys butu kaip vyrai - visur ijungtu prota ir beveik atsisakytu emociju. Deja, tuo mes ir skiriames, ir del to vieni kitus traukiam. As sutinku, kad moterys daugialypes asmenybes, ir savyje turi daug chaoso, bet vyras tada per daug tegul nesigilina, o tiesiog gerbia jos mastyma ir suvokima, priima ja tokia.
Konfliktuoti, bet ismintingai - nenusileisti iki zeminimosi, grubiu zodziu, islaikyti savo pozicija mandagiai ir su pagarba. O jei neprieinama abiems palanki pozicija? Atsitraukti r palikti teisybe kazkur kitur vardan santykiu? Taip, galiu ir taip, gyvenime yra daug idomesniu dalyku nei irodineti savo tiesa ir buti teisiu visad, kad patenkintum ego. Jei neduodama paskata toliau kirsintis, nesuteikiamas triumfas vyro ego - tai ir vyrui turetu ilgainiui atsibosti irodineti, nes jo teisumas man nerupetu, o rupetu santykiai. Taip, butent laimeta - Vyro ego pasitenkinimas? o pralaimeta - santykiu gerove? Ne ne, cia ir klausimas kuris tada ismintingas, ar tas kuri tokiu dedasi irodinedamas, ar tas kuris elgesiu ta irodo.
Vyras siauteja pagal jo patiniska supratima, moteris - pagal savo. Bet nebunu nuspejama, kartais pasielgiu kitaip nei jis lauktu. Man irgi kyla klausimas, kaip bunant visada pralaimetoju itakoti pergales rezultatus? Ar savyje ieskoti stiprybes, kantrybes, turint ziniu apie vyro mastymo modeli ir jo nuspejama elgesi?
Papildyta:




Taip reikia pagarbos. Bet jei antra puse nemato problemos, nesutinka, kad skleidzia nepagarba. Atrodo, kad jis su zmona bendrauja kaip su vyru, tiesmukai, pakeltu tonu neva "kad isgirsciau", nesibodedamas pasikeikti - nes jis neva jau toks yra. Moteriska gudrybe - tai moteriskas ismintingumas, kada ir kaip pakreipti situacija darniu santykiu vardan, su gera valia ir gerom paskatom. Butent seimoje protingesnis gali santykius pagerinti, ir as noriu buti ta ismintingesne ir protingesne poroje.
Papildyta:




Jo darbas - nera veiklus, jis vazineja i tolimuosius reisus, kur susiduria su durniais kelyje, durniais kompanijose ir tt. Ir tai yra darbas, kur susiduriama su nepagarba, zmogiskumo stoka vairuotojui, su zemosios grandies zmonemis, kurie nemasto apie kita ir durniu volioja. Galbut to persisotines - po to nesa i seima nepasitenkinima ir lieja agresija. Kol tai vyksta isorineje aplinkoje - as neimu i galva, jis turi moketi susitvarkyti su emocijom, paleisti negatyva, nes visu neismokins. Bet seimoje - manau kitoks santykis turetu but, jo gyvenimo moters nevalia irgi protinti, iki tol buvo viskas gerai, po to pradejo mokint, as ne toj jo darbo grandy esu, as noriu buti priimta, kokia buvau ir esu.