QUOTE(Wild DreaMer @ 2019 04 05, 08:30)
nes vienoje seimoje du vaikai gali buti auklejami visiskai skirtingai
Betgi ir negali du vienos šeimos vaikai būti auklėjami visai vienodai. Taisyklės kažkokios gali būti vienodos, bet ryšys, auklėjimas, bendravimas - jis skiriasi, nes patys vaikai skirtingi..
Jei viskas būtų taip elementaru ir paprasta - geras auklėjimas-geri vaikai, blogas-blogi, tai visi vaikų namų vaikai, ar asocialių tėvų - 100 proc. būtų nusikaltėliai. Taip nėra. Vadinasi, auklėjimas - tik viena iš GALIMŲ dedamųjų.
Papildyta:
QUOTE(uarda @ 2019 04 04, 21:43)
Mes nepazistam seimos, todel negalim teigti kaip ten yra. Netgi pazistamas zmogud iskrecia tai, ko is jo nesitikejom.
Pvz. Mano pazistama, budama paaugle, galejo pasiduoti neigiamai itakai, pati daznai kartoja, kad, aciu dievui, ji tiesiog nesutiko tos blogos kompanijos.
Vaikai skirtingi, pvz patycios. Vienas zudosi, kitas atgal atkerta, dar kitas nekreipia demesio.
Todel reikia su vaikais bendrauti nuo pirmu dienu, kad jis butu atviras su tevais ir iskilus sunkumams kreiptusi i tevus, o neieskotu uzuojautos tarp *autoritetu*
Su tuo atvirumu su tėvais, man regis, dar vienas saldus mitas. Tas atvirumas, pagalbos pas tėvus ieškojimas, dalijimasis VISAIS rūpesčiais - galioja gal iki kokių 10-12 metų. O paskui vaikas ima turėti savo intymią, asmeninę erdvę, kurion nebeįsileidžia tėvų - toje erdvėje ir pirmos meilės seilės, ir kokios nuoskaudos, ir abejonės.. Tėvai gauna paviršutinį menamą atvirumą. Save prisiminkit - ar tikrai viskuo atvirai dalijotės su tėvais, tapus paaugle? Aš tokių žinokit nepažįstu
O būtent tas amžius opiausias.
Apie autoritetus - tėvai visai ne dėl kažkokios savo kaltės netampa vaikams pagrindiniais autoritetais, greičiau dėl to, kad sutinkamas labiau patraukiantis žmogus. Man pvz. autoritetu, moraliniu ir visokiu kitokiu visą gyvenimą buvo mano senelis. Ir vienas kunigas. Bet ne dėl to, kad tėvai auklėjo netinkamai ar dar ko. Tiesiog, tai buvo išskirtinės asmenybės. Vat taip paprastai.
