Priklausomybė nuo Ex

Kokia nesamone yra mastyti keisti zmogu. Apsigyveni kartu ir bandai apsislifuot jei kazkokie skirtumai yra, o ne keist.

Jums nesamone - man tai gyvenimo budas.
Mes visi keiciames gyvenimo eigoje, nereikia bijot to pripazinti.
Kiek galima keistis?
Priklauso nuo motyvacijos. pavirsutiniski santykiai nemotyvuoja, gilus jausmai motyvuoja, nes nesinori ju prarasti. Motyvacija gali btui tokia stipri, kad zmogu daves iki krastutiniu veiksmu ar proto praradimo.
Ta paminiu tik tam, kad nesureiksminti atsakomybes, nes kartais visiems sveikiau sveikas abejingumas, nei maniakiska atskomybe ir uzsisipyrimas padaryt sunkiai imanomus dalykus.

Mane jo vedybos su man žinoma mergina sudaužė. Man šitas jo poelgis sukelia išdavystės jausmą. Kad taip greitai ir kad būtent ją. Beje, jis apie ją yra atsiliepęs kažkada kažkaip nelabai kaip, man pačiai ji nelabai patiko.

o ji tikrai ne nescia?

jei 2017 liepą ją vedė del nestumo, tai jau turi ir vaikas buti, nes nuo pastojimo iki sprendimo priemimo vesti turejo praeiti bent 3 menesiai

Ciekavna ubu jau prades knistis svetimos seimos skalbiniuose. Koks skirtumas nescia, jau pagimdziusi ar isvis nekalta? Kalba eina apie autores isgyvenimus, kad negali paleisti smeklos.
Be to ubu uu vel vyvenima matuoja pagal save ir savo jaunystes laikus. Nieks dabar pastojimais vyru nebegaudo.

tik nesusipykite čia visi per mane, prašau man tik norisi sužinoti nuomonę apie šią situaciją iš šono ir šiaip sužinoti, kaip kiti praeina ir užbaigia savyje ilgai turėtą ryšį su žmogum ir ilgai turėtus jausmus. Kur juos padeda, jie baigiasi kažkaip ar taip ir nusiteiki visą gyvenimą su tuo gyventi.

Ne, ji mano žiniomis ne nėščia ir tuokėsi ne iš reikalo. Iš didelės meilės matyt (čia mano galvojimas). Juk nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų nelaimingas per savo vestuves... Aš mąstau, kad jis ją tiesiog įsimylėjo pačiam sau netikėtai... nežinau kaip, bet matyt kažkaip... Dar įdomu, kad jie gyveno iki vestuvių skirtinguose miestuose... Aš realiai nuo visų sužinotų aplinkybių buvau tokiam šoke, kad mane ištiko panikos priepuolis

Idomucia - gal ir nevisai man malonu skaityti jusu pamastymus, bet kartais tai nuskamba kaip ex pamastymai - "kad as turiu pasikeisti/kad nepasikeiciau". Taip, stengiausi pasikeisti, as stengiausi, jis gal irgi stengesi, taip, mes pykomes daug, pastaraisiais metais man prasidejo isterijos del vaiko noro, dėl negalėjimo pastoti, del to, kad nejuda musu santykiai, kad jis nesipersa, kad gal nemyli. Taip, as buvau pikta ir nelaiminga. Aisku, kai tik pradedi draugauti buni mielas ir laimingas, tada yra labai lengva matyt pasipirsti... Mes jau santykiuose daug praejom visko ir pabaiga buvo sunki, skrajojimu nebebuvo, buvo mano kancia ir uzsisukimas ant temos "seima". o su ja matyt viskas buvo svaru ir lengva... palyginus su tuo, ka isgyvenom mes... cia mano pamastymai, kodel taip greitai. Tiesiog jiems viskas graziai klojosi...

Priklauso nuo motyvacijos. pavirsutiniski santykiai nemotyvuoja, gilus jausmai motyvuoja, nes nesinori ju prarasti. Motyvacija gali btui tokia stipri, kad zmogu daves iki krastutiniu veiksmu ar proto praradimo.
Ta paminiu tik tam, kad nesureiksminti atsakomybes, nes kartais visiems sveikiau sveikas abejingumas, nei maniakiska atskomybe ir uzsisipyrimas padaryt sunkiai imanomus dalykus.

 

tai va man tas ir yra. man motyvacija išlaikyti šituos santykius ir ryšį buvo tokia stipri, kad iki šiol užsisukus sprendžiu ką aš ne taip padariau, ką kada kaip reikėjo daryti kitaip ir permodeliuoju iš naujo visas situacijas

Brekcija, gal jus i kokius kursus uzsirasykit? Pvz yra net nemokami
"Saves pazinimo vakarai moterims" , studija Gaja ( Kaunas)
https://allevents.in...956207344706382
Yra kazkokiu ir panasiu Vilniuj. Gal ten ismoksit suvaldyti tas belendancias praeities mintis .

Taip ir darau:) po tos naujienos apsisprendžiau su tuo lavonu galvoje susitvarkyti lengvai nepavyksta, bet pamažu pamažu. Bent jau atėjo suvokimas, kad mano galvoje - tiesiog jo iškamša, jis jau senai gyvena savo gyvenimą toliau su kita laimingai.

Jus praset pasidalinti panasia patirtimi.



Manau, kad moters pareiga rupintis, kad viskas isliktu romantiska ir nuostabu, kaip pradzioje. Ar su visais zmonemis imanoma ta sukurti?

Su ex - buvo imanoma ta palaikyti, kol jai pasimaise... Nu kartais nuskrajojama i pievas

Ex drauges aplamai nieko nesuprato apie tai, kaip sanykius sukurti ypatingus ir su jomis kazka sukurti tiesiog buvo taip pat neimanoma, kaip protiskai atsilikusi priversti baigti magistra.
Jau nekalbant apie tai, kad jos turetu tuo rupintis.

O su dabartine zmona is karto buvo nuostabumas, jai reikejo apsikabinimu, ypatingo artumo ir dabar prajus 10+ metu praktiskai niekas nepasikeite. Tai aisku as ja griebiau be svarstymu, nes ji turejo tas savybes.
Kai gyvenau su ex tai atrode, kad kitaip ir negali buti.
Ex drauges parode, kad dauguma moteru yra mazai jausmingos, per daug konkrecios, norri sau geru dalyku, bet nei sugeba to kurti, nei net padeti kitam. Pradejau galvot, kad viskas praradau reta moteri ir liko vien eilines bobos.
Bet sutikau. Ir aisku tada griebiau.
Sakysim pasiziuriu cia kaip moterys masto, koks ju vidinis pasaulis, vertybes. Siaip, idomumui. Yra geresniu blogesniu, giliau mastanciu ir pavirsutinisku. Bet panasios kaip MB pasitaiko retai, labai retai.

Nezinau, kas tiems vyrams svarbu... gal kiti dalykai merginose.
Man jusu postinge, krito i aki tas panasumas jusu i mano ex drauge, kuriai buvo viskas aiskinama 100 kartu beet ji vs tiek laikesi savo. Pries santykiu gala jau buvo pradejusi spausti del vedybu. Man tai buvo toks jausmas, kaip siulytu kisti galva i kartuviu kilpa.
Ne pasikeitimas net esme, bet problemu suvokimas ir sugebejimas jas po truputi spresti.
Jei nieko nedaroma, tai kitas zmogus tampa issigelbejimo ratu.

brekcija - tokioje situacijoje esu buvusi, tik kad negyvenom kartu.
6 metai kartu, nepraejus po issiskyrimo pusmeciui pasipirso kitai, greit susituoke.
Lipau is to kelis metus.
Tai normalu. Turi praeiti laiko, kol susidelioji i lentyneles, kas liko, o suduzusiu iliuziju sukes pagaliau nustoji klijuoti ir ismeti i siuksliadeze. Galutinai "isgijau" tik jau su kitu susitikinedama. Tas kitas zinojo, kad esu po sunkiu skyrybu ir kad dar negaliu i ji labai rimtai ziureti, sioje vietoje buvau su juo sazininga. Jis buvo mano reabilitacija, mano palaikytojas visur ir visada. Veliau su juo issiskyrem, bet iki siol esu jam dekinga uz viska, retkarciais susitinkam kokioj parduotuvej ar pan., draugiskai pasikalbam kaip kuriam sekasi. Tokios viska uzliejancios deginancios meiles jam nejauciau kaip buvusiajam, bet jis man irgi. Matyt, todel taip gerai viskas ir buvo.
Ka galiu patarti - atraskite save is naujo.
Su savo ex buvau jame paskendusi, jo poreikiuose.
Kai su juo issiskyriau, buvo didelis pasimetimas ir susipainiojimas savyje.
Bet po issiskyrimo gyvenimas pradejo grazeti - pakeiciau darba, padariau karjera, pakeliavau, dar pastudijavau, pasivaiksciojau i pasimatymus (nors dar neturejau didelio noro uzmegzti naujus santykius, bet prisiverciau pajudeti is namu ir tai buvo visai i gera man).
Atleiskite savo buvusiajam uz ta, kad neispilde jusu lukesciu. Ir atleiskite sau, kad turejote tu lukesciu. Nereikia tampytis viso to bagazo. Kai ismesite visa slamsta is savo gyvenimo, atsiras vietos naujiems dalykams Kaip iskrauscius isblukusius, paplysusius nenesiojamus rubus atsiranda vietos naujai ryskiai raudonai suknelei
Gyvenimas tesiasi ir jis grazus

Papildyta:
Kaip tik susimasciau, kad kartais mes pykstam, kai negaunam kazko, ko mums nebereikia. Vien todel, kad kazkada to reikejo, o atiteko kitam zmogui.
Nebepykit

Ne, ji mano žiniomis ne nėščia ir tuokėsi ne iš reikalo. Iš didelės meilės matyt (čia mano galvojimas). Juk nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų nelaimingas per savo vestuves... Aš mąstau, kad jis ją tiesiog įsimylėjo pačiam sau netikėtai... nežinau kaip, bet matyt kažkaip... Dar įdomu, kad jie gyveno iki vestuvių skirtinguose miestuose... Aš realiai nuo visų sužinotų aplinkybių buvau tokiam šoke, kad mane ištiko panikos priepuolis

Tikrai buna nelaimingu , tikrai ne visi is meiles tuokiasi, visko buna.

Man jusu papasakota istorija keista, manau islys kazkas dar ateityje. Gal jis ir isimylejo, bet jei neskubejo tuoktis su jumis, keista, kad taip suskubo su kita, ne esme cia moteris,  bet zmogaus tipas...

O gal jums susitikti su tuo vaikinu paskutini karta siaip atvirai pakalbeti paprasyti patarimo, juk dabar gali jis buti gal nuosirdus, pasakyti, kad nepyksit priimsit  visus atsakymus, gal bus ramiau kai pasakys, kodel.. 

O jus tikrai per daug isikibusi i santuoka, vaikus, sako tai tik nutolina dalykus,  isikimbi, stresuoji ir neleidi gyvenimui teketi sava vaga. Is tikro atrodo, kad jus jo nemylejot, o labiau mylejot savo svajone isteketi, susilaukti vaiku, bet va kaprizas butent su juo, kad jis ir nenori, o dabar pykstant ant tos kitos meginos ,kaip mazas vaikas, ateme is jusu zaisliuka, ko ant jos pykti? ar tas vaikinas neigalus pats pasirinkti, jis jusu nuosavybe? kazkaip taip... pamilti tikrai galima daug kartu, svarbu atverti sirdi ir aisku nepamirsit to vaikino, ir nebutina pamirsti, zmogaus sirdis didele, ten daug zmoniu telpa juk savo seima irgi mylit. bet jei dabar ziuresit tokiu zvilgsniu ir toliau i vaikinus, greiciau isteket ir pagimdyt tai visi begs kuo toliau