Priklausomybė nuo Ex

Geriau Ubunte pradek gydyt. Daves ji savo vyra iki infarkto.

Atkreipiau demesi, skaitydama diskusija, kad KLAIDA tapatinama su KALTE.

Mano galva, tai neteisinga. Is esmes, sioje situacijoje kaltu nera. Tiesiog klaidingi pasirinkimai, itakojantys gyvenima. Aplamai linkeciau visiem, tame tarpe ir sau, kiek maziau kelti pretenziju, lukesciu kitiems. Na nedekingas tai darbas, o svarbiausia BEPRASMISKAS, nes tu gali, is esmes REZULTATYVIAI paveikti, skatinti, itakoti tik save, o tai labai sudetingas, daug pastangu reikalaujantis procesas.
Atkreipkite demesi, sprendziant kito asmens situacija, vertinant kita zmogu, bandant ji itakoti, atrdo, tai zuikio dainos. Ta situacija paprasta kaip du kart du, kitam zmogui galime nurodyti kuria kryptimi keistis, kokias klaidas jis padare, uz kurias kaltes nesa atsakomybe. O visa tai yra todel, kad tai nesusije su mimis paciais t.y. nera emocinio fono, kuris slopina prota. Gvildenant kito asmens problema, nereikia savo asmeniniu pastangu - savos rusies prievartos elemento. todel visa tai mums atrodo paprasta. Prisminkite, kaip sunku mokytis, ar tarkim keisti gyvenimo buda, sveikai maitintis, sportuoti...

Nemanau, kad temos autores vyras-draugas-sugyventinis buvo blogas, kaip ir nemanau, kad pati situacija buvo kokia nors ydinga. Tiesiog pritruko gyvenimiskos isminties ir jam, ir jai. AR cia klaida, ar cia kalte... Abejoju. Tiesiog tai gyvenimo tarpsnis, pamoka ateiciai. Panasiai kaip mes viakysteje mokemes vaikscioti, nes retas kuris nebuvo skaudziai nukrites, iskarto pradejo nuo pirmoz zingsnio tvirtai zengti. Ir niekam gi i galva neateina kaltinti kietas grindis, zemes trauka, lukescius, viltis, kad besimokant vaikscioti sivengsi melyniu, skausmo. Skritumas tk tame, kad vaiksyteje mokymasis gyventi ne toks dvasiskai skausmingas, kaip tai yra suaugus. Todel, ir skatinama leisti vaikam daryti klaidas, nes tik jos formuoja ji kaip asmenybe.

Manyciau, svarbiausia seioje situacijoje ismokti pamoka. Neieskant kaltu ir t.t.

Pvz. Jus man galite pasakyti, ka jums duoda, tas savyje dabartiniu emociju puoselejimas, kai zmogaus nera, ir nebus? Sakot negalite atsikratyti... O as matau, kad jus ir nebantdot, nes rasote aibes priezasciu kad to nedaryti, kad pateisinti save, kodel iki siol jus dar verdate, tam katile. Niekas nesako, kad atsiriboti, palikti praeiti praeciai yra lengva, bet stengtis gyventi sia diena, ziurint i ateiti tiesiog butina, jei nenori, kad praeitis itakotu tavo busima gyvenima.

****************

O visos tos Idomucios fanaberijos, neva zmones-moterys anokios siokios ir ragai anom uzpakalyje... Tai paskaitykite jojo pasakojimus apie savo gyvenima, poziuri i ji, i ta pacia moteri. Kaip jau rasiau ne karta, Idomucia yra zmogaus pvz, kuris pats savo rankomis is savo gyvenimo padare pragara ir dabar uz tai kaltina visus, bet ne save.

 

 

Ačiū, Female, už taiklų komentarą. Esu skaičiusi epizodiškai tą knygą. Ne visai, ne pilnai - nes jaučiausi kaip ir "neturinti teisės" jos skaityti, nes nebuvau ištekėjusi, o tik gyvenau kartu. Tam tikrus skyrius buvo per skaudu skaityti.

Taip, ir aš pagalvoju - kad tik sužinojus šios istorijos baigtį realiai dabar išgyvenu tikrąjį išsiskyrimą. Nes visus tuos metus slapta giliai širdyje matyt turėjau vilties, nors ir stengiausi gyvento toliau savo gyvenimą, stengiausi pati užmušti laiką tuo pačiu studijavimu, persidirbimu, sportais. Tiesiog, kai jis dar man rašė, paskui aš rašiau - man tai matyt neleido išgyventi visko baigties suvokimo. Nenutraukiau iki galo ryšio savyje.

Tik šita naujiena realiai mane įsuko į ryšio nutraukimą ir suvokimą, kad jo nebėra.

ir čia nesutinku su Ubuntu, kad dabar mažiau tuokiamasi. mano aplinkoj - daug tuokiamasi. i

tačiau spaudas turi savo svorio - prieš bendruomenę įsipareigoji mylėti, o ne slapta krūmuose mylėti. jei spaudas būtų niekas, ko tuomet bijot jį užsidėt tarsi "niekinį" a? vat šito niekas man per tiek metų supermamoj neatsakė ( ), jei kita pusė paprašo. nu tau jis - niekinis, tai ko bijai jo. kitai pusei tas spaudas yra viskas. tai gaila jį suteikt? susirašyt nė 60eurų berods nekainuoja.
vadinasi, spaudas nėra jau toks niekas.
ir po konflikto taip lengvai trenkus durim neišeisi - santuokoje ilgiau ir lanksčiau gali spręst problemas, o ne trankyt durim po kiekvieno barnio. dabar susimetus, gaunas taip. ryte atsikeli, žmogaus nėra. o tas, nors keturis metus ir miegojęs kartu, pareiškia veršio akimis (per telefoną): mes g nežadėjom viens kitam: ne varge, nei ligoje...
būna tokių atvejų. oi būna. ir dar ta laisvė, saviraiška. (neteisingai suvokta.)

as ne apei aplinka tik, o apie bendrasias statistikas, vis daugiau zmoniu, kurie niekad nera susituoke ir vis daugeja vaiku skacius gimusiu ne santuokoje.

O del santuokos, tai tokia labai ivairiapusiska situacija. Is vyro puses as nematau problemu, kodel negaletu pasipirsti, jei myli ir nori gyventi su ta moterim. Is moters puses as visai suprantu tas,kurios nesituokia, visgi jos lieka su vaikais dazniausiai ir jos labiau neapsagotos, ypac Lietuvoje.

O ka stampas pakeis? prideti nieko neprideda, o va atimti gali, kaip pvz jei vienas is sutuoktiniu prisidaro skolu, jos gula ir ant kito peciu, ir tokiuose situacijose dazniausiai nukencia moteris ir vaikai. Kaip rode per ta labdaros koncerta, vyras prisiskolino , o dabar anstoliai is zmonos pajamu atskaiciuoja, absurdas kazkoks...

Paskui skyrybos, jei susituokes, jos daug brangesnes O palikti gali ir su tuo stampu ir be jo, visiskai jokio skirtumo, stai mano pazystama buvo susituousi ir baznycioj ir zakse ir ka susirado kita vyra, vaikus paliko ex, kaip sakai, teske durim ir isejo ir ka, nesulaike tie stampai. O kaip tas seimo narys Tomilinas, grazi seima buvo, meile ir net tikejimas, velgi visos santuokos , paeme ir isejo. Nu netikiu as tais stampais nors tu ka ir nebetikiu baznytine Santuoka. Nei tai laiko , nei sulaiko tuos zmones, jei zmogus atsakinagas, jei myles jis ir taip durim netrankys, o jei ne tai ten tu stampu gali prideti kur tik nori, nepades ir kokia laime su nemylinciu tik is pareigos gyvenanciu gyvent? Velgi jei zmogus atsakingas, jis aplamai i bet koki sugulim ai lova ziures atsakingai ,kaip i santuoka, o jei ne tai popieriai tam nepades, kaip matom, net religingumas nepadeda...Instinktas daugintis vienas is stirpiausiu, taigi jei jau ka patraukia tas kitas ar kita, tai jau jo nei popieriai , nei religines dogmos nesulaikys  

Nu vienu zodziu, jei viskas gerai tai nera taip svarbu bus ta oficiali santuoka ar nebus, jei kokios problemos tai jau reikia gerai pagalvoti, kaip geriau  

O del tos bendruomenes, tai kur as gyvenu tai benduromenei tikrai dzin ar as oficialiai susituokusi ar ne, nei kas zino, nei klausia , tiesa mokesciu siek tike maziau moketi reikia, tai nros tas gerai Jei gyveni kartu, augini vaikus, tai koks cia pasislepimas?

Kai kurios moterys, sakysim tamsta, nelabai sugeba protauti.

Ka gali autorei patarti? Gal patarsi laukti isejusio pas kita diedo, kol gris.
Pas tave grizo, tai gal ir kitoms "PASISEKS" ?

Nesiknisk prie kitu (manes siuo atveju), nes nelabai ka gali patarti. Viskuo nusivylus atbukus ir destai kaip susigyvent su dvasine degradacija.

Apie stampus - buvo kazkada skelbti apklausos rezultatai, pagal kuriuos sugyventiniu buvo klausiama, ar jie yra isipareigoje. Moteru dauguma atsake, kad taip, o vyru dauguma, kad - ne. Reiskia, vyrams tikras isipareigojimas yra santuoka, o ne skuduru sumetimas.
Ne visiems, bet daugumai - taip.

Nesusireiksminkit.
JUS MAN NEIDOMUS, NEI KAIP SM FORUMO DALYVIS, NEI KAIP PROTAVIMO PAVYZDYS.

Pastoviai nelaimingas, inksciantis, koneveikiantis moteriska gimine belytis subjektas. Viskas.

manau, kad net LABAI IDOMUS, nes pastoviai MANE komentuoji ir kartoji savo atsibodusius postulatus.
Tiek to butu, jei bent biskuti mastytum, o nekartotumm kaip papuga.

Jei neidomus - tai tiesiog nekreipk demesio ir bus ramu. Tu man neidomi, viskas ka destei perkasta, vargse nelaiminga moteris kuri susitaike su egzistavimu. Nieko sektino. Tai as daugiau prie pacios ir nelendu, tiesiog ignoruoju.

KOL NEUZKABINI
eilini karta

Pvz. Jus man galite pasakyti, ka jums duoda, tas savyje dabartiniu emociju puoselejimas, kai zmogaus nera, ir nebus? Sakot negalite atsikratyti... O as matau, kad jus ir nebantdot, nes rasote aibes priezasciu kad to nedaryti, kad pateisinti save, kodel iki siol jus dar verdate, tam katile. Niekas nesako, kad atsiriboti, palikti praeiti praeciai yra lengva, bet stengtis gyventi sia diena, ziurint i ateiti tiesiog butina, jei nenori, kad praeitis itakotu tavo busima gyvenima.

Aš kaip ir nepuoselėju tyčia tų emocijų, nežinau, jos tiesiog atrodo yra, o aš bandau jas sunaikinti arba išjungti galvojimą. Gal tai savaime praeis per laiką? Nors kartais, taip turiu prisipažinti, kad man norisi "pagalvoit", pasikankinti, jau gal įpročiu tapo. Man norisi būti liūdnai... Negaliu paaiškinti. Jeigu anksčiau būdavo - užgroja kokia gera muzika, kur šokt norisi - aš galėdavau pasigarsinti ją ant viso buto, pradėti sau viena šokti, ir įsivaizduoti - kad va, išgyvensiu aš ir bet tavęs, gyvenimas puikus. Nežinau, dabar taip nebėra. Nebegirdžiu tų gerų muzikų, man kažkokia tuštuma.

Tai nėra vien berno ne berno, vyro praradimas, man tai kažkaip ir artimas žmogus buvo, draugas. Kuris dar ir žadėjo, kad aš jo niekada neprarasiu. Ir jis dingo su visam. Iškeliavo pas kitą. Neberandu sau vietos... Nebegaliu į jį kreiptis. Turiu susikurti savo gyvenimą iš naujo. Išrauti paskutines viltis, kurios dar buvo. Ir dar tenka pripažinti, turiu tokio kvailumo minčių - kaip - o gal jie išsiskirs? Dieve... suprantu, kad absurdas. Bet kažkokia beprotė manyje įsėdo, kuri kartais (labai retai), net pradeda kurti jo susigrąžinimo planus...

Esu samoninka sugyventine. Kuri savo seimoje yra stabdis santuokai. Man santuoka yra beprasmybe, nes esu isitikinusi, kad ne statusas daro santuoka vertybe, o zmones gyvenantys seimoje, ju doroviniai isitikinimai. Mano santuokos neisgelbejo nuo gyvenimo negandu statusas - stampas pase. Esu patyrusi ir santuoka, ir sugyvenima. Esminiu skirtumo nematau.

Bet gerbiu zmoniu pasirinkima, kurti santuoka. Santuoka reikalinga kaip saugiklis sprendziant turitinius klausimus. Siais laikais, neziurint i visus laimejimus, moterys ir vaikai iki siol yra finansiskai prilausomos. Tai butu kvaila neigti santuokos butinybe, tokiems asmenims.

O problema matau, kad sugyvenima renkasi zmones, kuriem santuoka yra vertybe. Ne sugyvenimas yra probelma, o tai kad ZMONES TAIKSTOSI SU NE SAVO PASIRINKIMU, kartais meluodami sau ir kitiems.

Kiek apie save esat prirasius - tai jau rasiau, esat tikras deimantas kitam, jums skirtam vyrui.
O cia dabar kas? Negi tikrai to noretumet? Dar daugiau kankintumetes ir tiek. O jei grizes vel pabegtu?
Na ne jusu tai zmogus, ne jums skirtas.

Jai jau niekas nepadės, tik blogės ir mes būsim to liudininkais