Priklausomybė nuo Ex

Būtent, daugeliui ir ne tik čia, bet apskritai realiame gyvenime atrodo - keisk vyrą, pamiršk...bus dar tų bernų. Gerai, aš suprantu, dėkoju už palaikymą. Bet taip ir keiti visą gyvenimą vyrus... kur ta meilė?

Kur man padėti dabar tuos jausmus, tą ištikimybę, ta prisirišimą, vidinį įsipareigijąm,  kuriuos užsiauginau, visas intymias patirtis,? Juos man daug kas vadina "priklausomybe". Psichologė taip pat.

O aš tai galvoju - kai susituoki ir įsipareigoji mylėti - tai ir myli 20-30-40 metų... tai kas tada - ne priklausomybė?

Taip, dabar netekus santykių - be abejo, turiu atsiplėšti nuo mylėto objekto. (Sveikai nesveikai mylėto čia irgi diskusijų klausimas). Taip, aš jaučiu pyktį, nes man atrodo, kad su manim neteisingai pasielgė, mane išdavė (nors čia vėl diskusijų klausimas...).

niekad nesakau skirkis ar pamirsti, jei tam nera labai rimtu priezasciu . Bet jei jau senai negyveni su vyru, jei jis jau su kita, tai kaip ir neturi kito pasirinkimo ar ne? aisku gali ir toliau svaigti ir save kankinti arba gyventi ir atkreipti demesi i kitus vyrus

O myleti ar kas draudzia? mylek i sveikata, tik kad panasu, ne tiek meile jauti kiek pykti, egoizma ir aistra  

Priklausomybe butent ir yra tada, kai yra norejimas tureti ta zmogu sau, nebesugebejimas normaliai gyventi, funkcionuoti be to zmogaus, kokia cia meile? Pati turi paaugti, kad ismokti myleti, o ne tik noreti tureti Taip dabar tau atrodo tai yra meile, bet, jei taip butu nejaustum, nei pykcio, nei depresijos, nei noro vis tiek buti su tuo zmogum, net neziurint i tai, kad jis nenori...juk jei jis butu norejes, nebutu taves paleides...

Meile juk pirmaiusia norejimas geriausio mylimajam, o ne jo apturejimas  

Kai susituoki neisipareigoji myleti, o MYLI arba NEMYLI ir viskas. Gali isipareigoti bet kokiom aplinkybem buti kartu, bet ne myleti

Tu su savim neteisingai pasielgei ir tu save isdavei, del to gal ir pyktis. savo vertybes pamynei, del didelio noro su tuo zmogum gyventi, ir jos anksciau ar veliau leido apie save zinoti ir islindo ir jau nebegalejai ju uztildyti. Ir del to isejai, ir dabar vel ta dalis, kuri liepia tau i save nusispjauti kyla ir sako, o gal nereikejo iseiti, o gal visa gyvenima reikejo i save nusispjauti, i savo vertybes, juk sakei net neistikimybe tikriausiai butm atleidusi, o gal ir duag nesitikimybiu ar ne?, ir vyksta vidine kova. Kiti zmones VISADA elgis su tavim, tik taip, kaip tu leisi ir viskas. Taigi jis gan dar padorus vyrukas, kuris nesivale i tave koju, deja su tokia saviverte reikai daug dirbti su savim, daug augti, mokytis....Gal ir nemalonu tai girdeti, bet nepasveiksi, jei save apgaudinesi ir tikesi , kad cia toookia garzi meile buvo ar tebera...

Manau per mazai siais laikais seimos suteikia ziniu apie seimos , santykiu kurima, deja isbarstem kazkur tas zinias  

Todel man visai patinka paziureti turkiskus kinus, nezinau kiek jie tai atitinka ju relaybe, bet taip grazu ziureti, kai jauni zmones draugauja, kai net prisilietimas turi labai didele reiksme, bucinys, kaip zmones ugdo savo meile, tikrina jausmus, o ne puola i lova. Net gyvenimas kartu nera esminis dalykas, jei vis tiek santykiauji, koks skirtumas is esmes? Ir vyrai tada gerbia tokias moteris, kurios nesoka greit  i lova. Nu kaip gali tai daryti, jei nesi tikra del savo jausmu ir jei dar abu nepasiruose tureti vaiku?

Sakau, jus nesat patikimas zmogus.
Bet as is gatves bus kartu kol jam bus gerai, kol jausis mylymas ir myles.
TAI JOKIA VERTYBE!

Vertybe yra isipareigojimas, o ne buvimas kartu "kol gerai".
Kol gerai tai bet kas buna kartu ir tik tikros antros puse lieka KAI BLOGAI.

Todel isipareigojimas yra auksciau, o jau jausmai - sukuriami kai reikia. Juk ne su bet kuo o su zmogumi kuri pasirinkai

As rasiau kol yra meile, o ne kol bus gerai, tai skirtingi dalykai labai net  

Man nera vertybe tuscias isipareigojimas, negaleciau gyventi su vyru, kad ir kaip gerai butu, jei zinociau, kad jis manes nemyli ir svajoja apie kokia kita, kodel taip kankinti mylima zmogu? paleisciau, lai eina ir buna laimingas is tikruju, o ne tik patogiai gyvena...

Matomai tu niekad nemylejai, o tik susikuri patogu gyvenima, kuriame ismoksti prisistaikyti , deja, tai netolygu meilei.

 O patikimumas, kaip paziuresi, kas tau tai yra , jei tai moteris, kuri bet kada duoda, tai taip as visiskai nepatikima ta prasme. Man patikimumas palaikymas, pagalba, kai reikia, net jei tai nemalonu.

Po teisybej, man Meksikoje labiau patiko, nei Indijoje.

Papildyta:
Prie ko cia seksas ir vyras visam gyvenimui?

nu man neesme vyras visam gyvenimui, tai net nezinau ka atsakyti  

Aš tai savaitgalį save prigavau, kad man kažkokia keista psichologinė reakcija vyksta - aš supratau, kad aš nenoriu nustoti apie jį galvoti, nes tada prarasiu jį amžiams. Dėl to man užsisuka mintys. Tiesiog nenoriu nustoti galvoti, man gera jį turėti savo galvoje. Tik tiek, kad dabar nebegaliu apie jį galvoti gerai, jei galvoju gerai - matau ją šalia, tada prasideda pavydas, šlykštus jausmas, tada ateina pyktis jam, įniršis... tai taip ir sukasi.

Nors būna, kad sąmoningai stengiuosi negalvoti ir visai pavyksta... bet paskui tai grįžta su kaupu

Man cia kvepia mazochizmu. Tik neisizeiskit.  . Kokie buvo jusu santykiai su tevais vaikysteje? Jautetes mylima ir laiminga? Ar namuose barniai, riksmai? Is kur pas jus tas noras kankintis? Gerai, kad jus pati tai pasakete, vadinasi suprantate. Beliko nuspresti, norite buti laiminga, ar amzina kankine.   

ne, neįsižeidžiu aš ir pati suprantu, mano artimos aplinkos žmonės man tą patį sako. Nu yra pas mane tas noras kartais pasikankinti ypač dabar pastiprėjo...

ne, nieko gero (beveik) vaikystėje namuose tarp tėvų nebuvo - barniai ir riksmai, ir dar bolgiau...

taip, aš suprantu, kad čia mano jau kažkokios psichologinės problemos veikia... Logiškai, aš daug dalykų suprantu, jausmiškai/emociškai nesusitvarkau. Kažkoks jau net nenoras būti laimingai atsiradęs. Atrodo, jei būsiu laiminga - tai turėsiu pripažinti ir kad jis turi teisę būti laimingas, o kol esu nelaiminga - juk ir jis neturi teisės būti laimingu... nu čia tokie vat psicholabirintai, taip giliai pasikapsčius galvoje 

būdama nelaiminga matyt sulaukiu gailesčio ir dėmesio iš žmonių, kurio kitaip nesugebu gauti. Gal taip užpildau artumo trūkumą, ar ką... nelabai suprantu, knisuos knisuos ir pati nesuprantu. O gal tai tiesiog neigiamos cheminės smegenų reakcijos...

Idomucia jeeeez... nu ne nesiruošiu to ex papjauti aš tikrai viskas, ko norėjau iš nevilties ir skausmo - tai tą savaitę kai sužinojau, norėjau prisigerti "ant drąsos" ir išpaišyti dažais jo mašina "f**ck you" užrašyti ar kažką tokio dar manau, jei būčiau pirmus mėnesius ją sutikus - būčiau tikrai turbūt pasakius ką nors negero ir pastūmus (aš čia akcentuoju tai, akd mes su ja pažįstamos visos 6 metus - ji mus draugaujančius žinojo, dėl to man šlykšti panieka jai).

Aš suprantu, ką jūs sakot, šiaip visai gal artimai šnekat ir paaiškinat, kaip galbūt jis galėjo mąstyt ir jaust.

Aš jo nenorėjau palikti - dar kartą pasikartosiu, aš buvau priversta išeiti (aš taip jaučiausi) - nes nebemačiau išeities iš tos padėties, kai mes 2 metus negalėjome susitarti dėl santykių įteisinimo, dėl mano vaikų noro... Aš esu jam verkusi į glėvį, ir jis mane ramino - sakiau "aš būsiu priversta tai padaryti..." Taip, dabar suprantu, kad pasielgiau matyt absurdiškai, palikdama mylimą žmogų. Nutraukiau santykius ne dėl to, kad nemylėjau, o dėl to, kad maniau, jog nėra ateities, kad jis to nenori/nenorės, kad aiškiai nedamyli manęs, kad nori mokytis ir siekt karjeros (pasak jo)

Kaip aš turėjau toje situacijoje pasielgti? Taip, dabar kai esu atitolusi ir išsiblaiviusi aš suprantu, kad tiesiog santykius kitokius reikėjo kurti. Bet aš pati buvau išsękusi nuo jo pastovaus manęs atstūmimo...praradau viltį.