na nesu aš tokių atvirukų jam siuntus. Po žinių sužinojimo norėjosi išsiųsti grąžinti įvairias jam dovanas, bet taip ir nepadariau to - pusę išmečiau, dalį išdalinau, dar kažkiek liko, mąstau ką čia padaryti, labai gaila atsikratyti jų kokybiški daiktai 
bet sąmoningai jų nenaudoju
gal ir yra panašumų tarp manęs ir jūsų ex... galbūt, neneigiu, yra to maniakiškumo pas mane
ne, neįsižeidžiu
ne, nieko gero (beveik) vaikystėje namuose tarp tėvų nebuvo - barniai ir riksmai, ir dar bolgiau...
taip, aš suprantu, kad čia mano jau kažkokios psichologinės problemos veikia... Logiškai, aš daug dalykų suprantu, jausmiškai/emociškai nesusitvarkau. Kažkoks jau net nenoras būti laimingai atsiradęs. Atrodo, jei būsiu laiminga - tai turėsiu pripažinti ir kad jis turi teisę būti laimingas, o kol esu nelaiminga - juk ir jis neturi teisės būti laimingu...
nu čia tokie vat psicholabirintai, taip giliai pasikapsčius galvoje
būdama nelaiminga matyt sulaukiu gailesčio ir dėmesio iš žmonių, kurio kitaip nesugebu gauti. Gal taip užpildau artumo trūkumą, ar ką... nelabai suprantu, knisuos knisuos ir pati nesuprantu. O gal tai tiesiog neigiamos cheminės smegenų reakcijos...
As ne psichologe, bet nezinau ar apsimoka analizuoti is kur tas kankinimosi noras. Nu yra jis. Klausimas, ka su juo daryt? Jus su psichologe apie tai diskutavot?
Taip, esu dar tik pradėjusi psichologines konsultacijas, dar tik porą mėnesių kaip vaikštau, tai pamažu pradedam knistis. Aš daugmaž įsivaizduoju, kaip čia su kuo susiję, bet nėra lengva tai sustabdyti sąmoningai gyvenimo situacijose.
Ne, nesitikiu, kad čia forume man kažkas suteiks stebuklingą pagijimą, tiesiog įdomu ir vertinga manau buvo pašnekėti ir pasidalinti
Taip, esu dar tik pradėjusi psichologines konsultacijas, dar tik porą mėnesių kaip vaikštau, tai pamažu pradedam knistis. Aš daugmaž įsivaizduoju, kaip čia su kuo susiję, bet nėra lengva tai sustabdyti sąmoningai gyvenimo situacijose.
Ne, nesitikiu, kad čia forume man kažkas suteiks stebuklingą pagijimą, tiesiog įdomu ir vertinga manau buvo pašnekėti ir pasidalinti
Tikrai neta lengva. Bet jei jus save pazistate, zinote savo kabliukus, galite samoningai save gaudyti tam tikrose situacijose. 
Idomucia
Aš suprantu, ką jūs sakot, šiaip visai gal artimai šnekat ir paaiškinat, kaip galbūt jis galėjo mąstyt ir jaust.
Aš jo nenorėjau palikti - dar kartą pasikartosiu, aš buvau priversta išeiti (aš taip jaučiausi) - nes nebemačiau išeities iš tos padėties, kai mes 2 metus negalėjome susitarti dėl santykių įteisinimo, dėl mano vaikų noro... Aš esu jam verkusi į glėvį, ir jis mane ramino - sakiau "aš būsiu priversta tai padaryti..." Taip, dabar suprantu, kad pasielgiau matyt absurdiškai, palikdama mylimą žmogų. Nutraukiau santykius ne dėl to, kad nemylėjau, o dėl to, kad maniau, jog nėra ateities, kad jis to nenori/nenorės, kad aiškiai nedamyli manęs, kad nori mokytis ir siekt karjeros (pasak jo)
Kaip aš turėjau toje situacijoje pasielgti? Taip, dabar kai esu atitolusi ir išsiblaiviusi aš suprantu, kad tiesiog santykius kitokius reikėjo kurti. Bet aš pati buvau išsękusi nuo jo pastovaus manęs atstūmimo...praradau viltį.
Brekcija, ji isvis sioje situacijoje yra niekuo deta. Be tavo ex noro jie nei draugauti butu pradeje, nei ruostusi seima kurti. Ir isvis - kodel reiketu atsisakyti buti su patinkanciu zmogumi vien del to kad pazysti zmogu, su kuriuo jis anksciau draugavo? Juk jusu santykiai jau buvo baigti, jis laisvas vyras buvo, gal jinai jam visada patiko.
Grauztis del to kaip reikejo tau anose situacijose pasielgti yra nesamoniu nesamone. Tie santykiai nebuvo tavo vienos atsakomybe, jus abu vienodai buvote uz juos atsakingi. Jeigu jis butu norejes buti su tavimi, jis ir butu buves, butu tau pirsesis. Tai kad leido iseiti tik ir irodo kad nu nenorejo buti su tavimi. ir nieko cia baisaus. sutiksi ta, kuris nores, kaip kad jis sutiko. ir dabar pagalvok - tokios kancios del zmogaus, kuris taves nenorejo, nenorejo seimos su tavimi, ir sau laimingas ruosiasi ja kurti su kita moterimi. kam savo energija svaistyti veltui?
Brekcija, ji isvis sioje situacijoje yra niekuo deta. Be tavo ex noro jie nei draugauti butu pradeje, nei ruostusi seima kurti. Ir isvis - kodel reiketu atsisakyti buti su patinkanciu zmogumi vien del to kad pazysti zmogu, su kuriuo jis anksciau draugavo? Juk jusu santykiai jau buvo baigti, jis laisvas vyras buvo, gal jinai jam visada patiko.
Aš suprantu viską.... tikrai suprantu.
Bet jūs net neįsivaizduojat kaip skaudina va visa šita pastraipa 
va tai mane papjauna...
žodžiu, va mane jau ima mano reakcijos kartais ir čia - man taip skaudu net čia apie tai kartais kalbėti - kad net neboriu kartais tęsti temos...
nes žmonės man rodo pirštu į realybę ir tiesą, ir ji mane skerdžia. Nenoriu to skausmo, noriu kad jis greičiau dingtų iš manęs, galėčiau viską pamiršti ir gyventi lyg nieko nebūtų buvę.
Bet Idomucia, vat ką jaučia tas kitas žmogus - jūs konkrečiai, kai matot taip besidraskančią ex? Ką jaučiat ir galvojat apie ją?
žinokit tikrai nieko gero negalvoja negali galvot gerai apie žmogų, kuris pats savęs negerbia ir iš savęs daro izdivonus.
žodžiu, va mane jau ima mano reakcijos kartais ir čia - man taip skaudu net čia apie tai kartais kalbėti - kad net neboriu kartais tęsti temos...
nes žmonės man rodo pirštu į realybę ir tiesą, ir ji mane skerdžia. Nenoriu to skausmo, noriu kad jis greičiau dingtų iš manęs, galėčiau viską pamiršti ir gyventi lyg nieko nebūtų buvę.
labai gerai, kad nepatinka komentarai bet isisivalysi tik tada kai viska ispuliuosi, todel kai uzeis silpnumo akimirka, ir noresis kapstyti mirusius santykius, paskaityk vel viska is naujo. ir as labai uz ta anksciau mineta knyga, nes geriau pazinsi kodel ir ka jauti.
negali galvot gerai apie žmogų, kuris pats savęs negerbia ir iš savęs daro izdivonus. .
