...Svarbu neblokuoti skausmo, nebesukti plokštelės, bet tuo pačiu išjausti skausmą tuo pačiu, neblokuot jo - bet ir nedidinti - gyventi akimirką po akimirkos.
Aš irgi išgyvenau skyrybas - ir skirtis su geru žmogumi yra baisiausia.
Tiesiog reikia pasitikėti akimirka ir jai atsiduoti - plaukti kaip ant bangų - ir patikėk, jei mintis ir protas (kūnas- skaidrus), tave tikrai nuneš gyvenimas reikiama kryptimi.
Tiesiog skaidyk viską į akimirkas. Suskaudo, atsikėlus ryte, gerai, priėmei skausmą, pajusk, kai perbėga tavim visa, bet paskui nebemintyk tame, kelkis eik į dušą, ar sportuoti, atidaryk langą, pajusk save, kvėpavimą, vat kaimynas išėjo, eini į darbą, paskui eisi su pažįstamais susitikt, gert arbatos, tiesiog jusk pasaulį aplinkui ir jusk save.
Svarbu nusistatyti pagrindines kertines mintis (pvz, jei myli - tai leisti jam būti laisvam (net nuo tavęs); "meilė tai nesavanaudiškas gero linkėjimas kitam" "daugiausiai mums skauda dėl mūsų pačių egoizmo; kuo stipresnis skausmas - vadinasi, tuo didesni mūsų reikalavimai ir lūkesčiai kito atžvilgiu (nes iš esmės tik mes patys galme NUSPRĘSTI, ar norim būti ir ar būsm laimngi); "kas mano - tas sugrįš - čia kaip laikant ištiestą drugelį rankoje), - tai vat, turėti šias pagrindines tiesas, ant jų sūpuotis, o viso kito visų pojūčių ir emocijų) pernelyg neforsuoti - nesstnegti, kad jos baitųs čia ir dabar, bet ir neįsivelti į analizes, o kaip gervuoginė pasakė- justi patį skausmą, jį vizualizuoti, bet nesukt tos "racionalios" plokštelės: "o kas, jei".
Ppakartoti kasryt - kas vakarą tam tikras tau patinkančias mintis tarsi mantrą. ir daryti, tai, kas patinka, kas džiugina širdį, keistis, galbūt imti daryti tai, ko niekad nedarei, kitaip vertint gyvenimą, imti atsiverti, tarnauti daugiau, padėti daugiau. džiaugtis daugiau.
Gedėti kiek reikia - bet gedėti tinkamai. Sveikstant būna, kad įmeta tave atgal į senas būsenas(pyktis kartėlis ir tie why why why), bet tie intensyvumas laikui bėgant silpnės.
Skausmas pradžioj būna fiziologiškai stiprus, atrodo, pavožė tave po kupolu, tačiau ilgainiui bėgant kupolas mažėja ir tampa antpirščiu arba anspeniu
tikrai taip. iškišus galvą, žiūrėk matai, kiek daug grožio ir gėrio aplinkui.Man pradžioje buvo baisu, sunku, jausmas toks, kad sergi vėžiu iru turi praeiti visas stadijas iki mirties. tačiau aš labai mylėjau gyvenimą, ir šiaip esu tokia lb gyvybinga, aišku, gal man lengviau, nes turiu daug veiklos ir draugų (nesu iš tų, kuri suradusi vyrą, išspardo draugus, žmones - kaip 80 proc mūsų moterų), taigi...man plaukti nuo akimirkos iki akimirkos buvo/yra lengviau.
tiesiog, Brekcija, įsisąmonini pagrindines tiesas (jas pusbalsiu pakartot lengvai, kai apima emocijos ar vėl krenti į analizės košę) (viena iš svarbiausių tiesų yra ta, realiai lakstyti paskui žmogų, kuris tave paliko; norintiems reikia leisti išeiti), o paskui tiesiog...atsiduoti kad ir tam pačiam liūdesiui, pykčiui, ir tiek pat džiaugsmu, kuris apima tave dėl darbo, susitikimo, dėl menkiausio fizinio pasaulio pojūčio.
Taigi, kertinės tiesos, o visa kita - akimirkos.
toks gilus skausmas, skyrybos - taipogi geras dalykas perversti visą pasaulėžiūrą. gal žiūrėk tapsi visai kitu žmogumi. Ilgainiui žvelgdama džiaugsies, priimsi kaip pamoką. suprasi, kodėl tai įvyko. o jei ne, kaip viena garsi aktorė pasakiusi (94m.)
"Nesistenkite perprasti gyvenimo." (vienas iš 40ties patarimų, kuriuos ji yra davusi interviu.)
Kai jį paleisi, kai viską paleidžiam, tada...žiūrėk, gal tikrai kažkas sugrįš....bet nereiktų ne tokios minties sveikstant įsikabinti. Skyrybų tai daug, skiriasi kas antra, gal pensijoj kada... o gal ir niekada. Jei ką, rašyk į až. atrašysiu visad.
Take your time, kaip sakoma.
Bet labai reik mylėt tą life. labai, labai.
Tuomet tas grief, will walk beside you, instead of consuming you.
p.s. Ir sutinku, kad laimė susideda iš tos vidinės būsenos, tam tikrų nuostatų, plius visos smulkmenos,pusryčiai, joga, sportas, knyga, susitikimai su draugai, oras, saulė, žiedas...bet kas...
ir kaip sakoma, ta akimirka po akimirkos nuves ta ten, kur veda širdis (nors dabar to gal ir nežinai, nes ji dar kraujuoja.)
labai vertinu tokį žmogiškumą, gera matyti, kad mes visi žmonės su tikrom didelėm širdim 
