Priklausomybė nuo Ex

Sveiki, norėčiau pasikalbėti su panašių išgyvenimų turinčiais žmonės, ar tiesiog pamatyti savo situaciją iš šono. Jau su daug kuo apie tai iškalbėjau, bet sakau, gal padės išsirašymas čia... Gal trumpai nusakysiu situaciją, kad būtų aiškiau: mes draugavome 6 metus, 5 metus gyvenome kartu, tame tarpe 1 metus gyvenome skirtingose šalyse ir miestuose, nes turėjau galimybę padirbėti užsienyje ir kitame mieste. Tai žodžiu kaip ir atlaikėm išbandymą atstumu.

Išsiskyrėm (mano manymu) dėl o, jog paskutiniais metais pradėjau jį spausti kurti šeimą, lauktis vaikų...o jis stipriai baidėsi, vis surasdavo visokių pasiteisinimų, kad to dar nereikia daryti, kad neturim savo buto, kad mane dar reikia "patikrinti", kad aš va perdaug į užsienį noriu, kad jam reikia karjerą susitvarkyti, gerą darbą susirasti...galiausiai jis įstojo į antrą bakalaurą...o aš po ilgų kankinimosi ir bandymų aiškintis kada kada, po ultimatumų...visgi vienąkart susėdom ir jis pasakė, kad "nenoriu, daug apie tai galvojau ir aš nenoriu". Aš išėjau. Kai skyrėmės mums buvo po 29 metus. Kažkada esu jo klaususi, kiek laiko tau reikėtų dar lukterti, kad susivoktum, ar norėtum jau šeimos. Jis atsakė: "bent 5 metų, kol va baigsiu naujas studijas, bet ir tai nežinau, ar galiu tau tai garantuoti".

Tai va rezultatas toks:

2014 liepą aš išsikrausčiau iš jo namų

iki 2015 pavasario jis man vis parašydavo - kaip sekasi, mes jausmingai susirašydavom, kaip ilgimės vienas kito, jis buvo atsiuntęs net gimtadienio dovaną man... tada aš jam pavasarį pasakiau - gana mane vėl tampyti, juk matai, kad man skaudu ir ar prisirišu prie tavęs, juk jau pasakei, kad nenori, kodėl dar rašai...neberašyk ir pan. Tada jo rašymas baigėsi... Bet tada jau aš dar porąkart jam rašiau, kad ilgiuosi, galvoju. Paskutinis mano toks rašymas buvo 2015 lapkritį.

Šiemet sužinojau, kad 2016 m. rugsėjį jis pasipiršo mūsų bendrai pažįstamai, su kuria bendrose draugų kompanijose leisdavom laiką, o 2017 liepą ją  vedė...

Man nusprogo širdis konkrečiai. Sužinojau pernai rudenį... Nežinau, ilgėjausi jo visą tą laiką ir nesitikėjau, kad viskas taip greit įvyks su kita. (Man atrodo greitai).

Ir tas šlykštus jausmas, kai tiek metų vis galvoji apie tą žmogų, o dabar dar pagalvodama surpanti, kad jis su ja... Šlykštus jausmas. Gal kažkas ką panašaus patyrė ir galėtų pasidalinti kaip susitvarkė su tuo šlykščiu jausmu, kuris yra lyg išdavystė, lyg atstūmimas, lyg kad aš buvau to visai neverta...

Tai tik dar kartą patvirtina teoriją, kad jei vyras sako, kad nenori santuokos ir šeimos, tai viso labo reiškia, kad nenori santuokos ir šeimos su tavimi nieko nepadarysi - tiesiog su laiku visos žaizdos užgis ir tiek. 

Klausimas būtų - kiek jūs ilgai dar galvojote apie savo ex? Ar naujienos apie jo vedybas jus išmušė iš vėžių ir stipriai paveikė?

Pradedu galvoti, kad tiesiog turiu priimti tą galvojimą ir su tuo susigyventi, o ne kovoti ir "bandyti pamiršti". Kažkur čia forume skaičiau, kad ir 10 metų kažkas nepamiršo, tiesiog negalėjo apie kitą vyrą net pagalvoti... Man vis atrodė, kad naujo vyro ieškosiu, kai jau būsiu susitaikiusi su išsiskyrimu, ir kad to žmogaus niekada nebebus mano gyvenime - bet tas susitaikymas nelabai ateina, aš vistiek kasdien galvoju. Tai mąstau, kad turiu su tuo susidraugauti...

Taip, Ciccio, man tik dabar tai pamažu daeina... Aš vis bandžiau jo laukti laukti laukti, pateisinti visas priežastis, vis galvoti, kad na "nepasiruošęs", va vyrui yra svarbu karjera, juk vyras iš prigimties nori šeimai suteikti stabilumą. Visa tai yra nesąmonė. Jei vyras myli - vyras savo moterį veda ar kaip kitaip parodo, kad nori, jog ji būtų su juo. Man tam suvokimui prireikė stipraus smūgio ir net kelių metų...

Vis dar tikėjau mūsų tyra meile ir vieninteliškumu

Zinai galvok, kad geriau taip, nei butumet susituoke, susilauke vaiku ir paskui issiskyre, nes matomai nebuvai jam ta vienintele. O bjaurus jausmas tai uzgautas egoizmas,nu kaip cia taip ne as...praeis. Juk jei is tiesu myli si zmogu palinkek jam laimes, gal su ja tikrai bus laimingesnis. Nebutinai esi kakzuom prastesne, tik mes renkames partneri pagal save, savo interesus sutapima... 

mano viena ex-draugiu irgi tuo tikejo, bet nesugebejo elgtis kaip mylinti moteris. As vis laukiau, kad gal ji pasikeis ir sovoks, bet deja deja.
Reikia ne tiketi o kurti bendruma.

O koks bendrumas, kai pradedama nuo gyvenimo drauge, tai padaroma norma. Kitam tai irgi norma. Po to uzsimanoma keisti normas i kazkokia ten santuoka.

Mums su MB santuoka buvo formalus dalykas, kaii reikejo tai nuejom ir susirasem, tai mums nieko nereiske. Koks ten da beendras gyvenimas, kai santuokai reikia spausti ar kaulyti ar gudrauti? Matyt nieko bendro tarp zmoniu. Kaip tarp mano ex draugiu ir manes. Buvo kartu - gerai, dingo is horizonto - dar geriau. Jos nebuvo man "kazkas tokio"...

kas tiesa, tas tiesa.
Vat todel pries sumetant kartu smutkes ir reikai sutarti kiek laiko kartu pragyventat, o paskui svarstot: santuoka ar skirstoties. As siulau metus-du pagyvent kartu, paziuret kaip abiems sekasi, ir... arba nustatyt vestuviu data arba pasukt skirtingais keliais.
Papildyta:

vedybos niekaip netrugdo karjerai, tik durnas pasiteisinimas. va, kas kita vaikai. Bet vyrui irgi vaikai karjerai itakos nelabai daro, nes juk nescia moteris buna, ne vyras, gimdo moteris, augina paprastai irgi ji... taigi, karjera vyro tikrai nenukencia.

Vyro karjerai santuoka ir vakai tik pliusas, nes rodo, kad jis subrendes, sugebantis isipareigoti ir prisiimti atsakomybe. Ir stabilesnis - nelakstys uodega pakeles del 100 euru didesnes algos. Todel toks argumentas pries santuoka yra tik issisukinejimas.

Sveikos, o po kiek laiko jus jau galejot isileist i savo pasauli nauja zmogu po ilgalaikiu santykiu? Ar niekam nebuvo tokios nesveikos priklausomybes? Kazkaip per visa issiskyrimo laika taip ir nesutikau kito, kuris butu patraukes ar kazkokius jausmus pajutusi... trumpi grybstelejimai, paflirtavimai ir tiek.

As galvoju, kiek kartu per gyvenima galima myleti?

brekcija, jusu reakcija visiskai desninga. Taip jauciasid auguma zmoniu, kaip ne kaip kartu praleidote desimtmeti, tai ilgas laikotarpis. Dabar jus bandote isanalizuoti situacija, kodel taip ivyko, kodel taip jus skaudina...

Na visu pirma, kaip ir minejo Terroriste, jus uzsizaidet, per ilgai taikstetes su sugyventines vaidmeniu, kai sugyventines statusas pacia netenkino. Tai Jusu didziausia klaida.

Kita klaida, kad Jus emetes ultimatumu. Ultimatumas ipareigoja ne vien ta kuriam jis
pareiskiamas, bet itakoja ir ta, kuris ta ultimatuma pareiske. Jus pati save ivarete i kampa.

Nedrisciau taip jau vienasaliskai sakyti kad vyras Jusu nenorejo vesti. Ne. Tiesiog neteisingai buvo suzaista "partija", padarete labaid aug klaidu.

Kodel jis taip greitai vede? Viena is galimu versiju. Tai labai paprasta, vyrai dazniausiai veda po gero pusmecio po issiskyrimo su zmona/sugyventine, nes jie priprate kad salimais ju moteris, kuri rupinasi juo, jo buitimi ir t.t. Kaip sakant ji "siltuteli" priglaude jusu pazistama, moteriske jo akiratyje atsirado tinkamu metu. Jai tik uzteko proto, nesutikti buti sugyventine, o jusu vyrui labai norejosi prarastos seimos pojucio, tad si karta sutiko vedybom.

KIek ilgai jus gedesite, tai prilauso tik nuo jusu. Kiekviena santikiu nutraukimas reikalauja laiko, susitaikyti su netektim. As suprantu, kad situacija jums nemaloni, bet yra tiap kaip yra. Nemanau, kad santuoka butu itakota dideles meiles, tiesiog jusu vyrui reikejo seimos pojucio, kuri prarado jus netekus. Jis sukure seima. Viskas, tuo padetas judvieju santikiuose taskas.
Na galimai jus turite begales laiko, kuri galite metyti savigailai, saviplakai, pernykscio sniego ieksojimui, analizei... Jus pati pagalvokite kam jums to blusinejimosi savyje reikia? Jusu laikrodukas tiksi, laikas bega, visa tai ka jus dabar darote, jauciate, ji isjusu atima. GAlu gale savyje ijunkite savisaugos instinkta, pradekite gyventi sau ir del saves, ne praeitimi, burdama is kavos tirsciu kas butu jei gu butu... Gyvenkite siandiena, rytdiena, tai ka jus galite itkoti, praeities jau nepakeisite. Kurkite naujus santikius, bendraukite su naujais zmonemis... Tik taip jus atsiribosite nuo praeities vaiduokliu. O jei tas zmogus vel atsirastu jusu gyvenime, ar verta del jo, savo gyvenimeli vel jaukti?
******************

Paskutinis Jusu klausimas. "...As galvoju, kiek kartu per gyvenima galima myleti?..."

Zmones tikrai nepasiriboja viena meile. ESme yra tame, kad kiekviena ju jauciama meile tarpusavyje skirsis. Meiles is esmes ya skirtingos. Itariu, kad sekanti karta patyrusi meiles jausma, maziau idelaizuosite salimais esanti zmogu, daugiau isiklausysite i save, busite pragmatiskesne santikiuose.

Jus panasu, kad nekontroliuojate savo gyvenimo. Laukiate, kol kazkas atsitiks savaime.
Savaimee turejo susikurti stiprus santykiai, savaime turejo jie atgyti nutrukus, savaime kazkas kitas turi atsirasti.

Kiek kartu galima mylet?
Buna zmoniu kurie nei karto nesugeba.

oo, ačiū merginos už išsamius komentarus prašau tik nebarkite manęs stipriai , aš save tikrai išsiplakiau ir išėdžiau pakankamai per visą tą išsiskyrimo laiką, o dabar tai ypač užsiaštrinau kai sužinojau visą šitos istorijos baigtį. 

Moonte, labai įdomu paskaityti tavo ilgą ir nuoširdų pakomentavimą. Labai man kažkaip įdomu pamatyti, kaip iš šono atrodo visa šita istorija, nes jau išviriau savo sultyse... Iš pradžių isterinis šokas - "kaip taip greitai, kai man sakė, kad dar reikės 5 metų? kodėl su ja, kai tiek metų ji buvo šalia? kodėl anksčiau pas ją nenubėgo?"

Taip, tik po kelių metų supratau savo esmines klaidas -

1. kad pasileidau gyventi susimetusi (bet atsimenu, kaip svaigau tada )

2. Ultimatumas, kuris abu įvarė į įtampą - nes aš pati sau pažadėjau išeiti po ultimatumo laiko...ir kai jis vis dar nieko nedarė - aš po ultimatumo pabaigos dar išlaukiau 9 mėnesius...neišėjau iškart...

3. aišku iš savo biloginių laikrodžių įtampos nesaugumo jausmo, kad mes vis dar susimetę - aš nebegalėjau būti gera adekvati partnerė...kuri jį palaikytų ir būtų puiki mylimoji...aš tapau nelaiminga kankinė/ragana...

 

Ar kam nors iš šono irgi atrodo jo vedybos greitos ar čia tik man taip, nes vis dar turėjau jam kažkokių likusių vilčių?

Na man tiesiog neišėjo taip greit įpult į naujus gilius santykius... Aš per tą laiką daug nagrinėjausi psichologijas, lankiau sportus...daug daug dirbau...pradėjau vėl studijuoti...atsidaviau šeimai (mamai padėjau)...kažkaip na taip, matyt darau klaidą - kad labai noriu gyvenime stebuklų - kad viskas įvyktų savaime...