Priklausomybė nuo Ex

neįvardinčiau to, kaip nelaimingų...
bet kuri meilė yra dovana ir pamoka.

tiek aš, tiek mano kai kurios draugės esame pasakiusi: dėkosim dievui už bet kokius santykius, kad ir metus ar šešeris metus jie truktų. dovana yra viskas.
gyvenimas susideda iš akimirkos.

pagal daugelį filosofijų - pvz, kabalos teoriją - teigiama, jog nėra blogų/gerų įvykių - viskas yra pamokos. arba įvykiai. mokaisi ir tiek.


jeigu nusiteiki, kad investuosi į tai, kas truks "amžinai", gali gyvent ant nerealios įtampos. nežinai, juk ar sutiktas žmogus yra TAS. man vis labiau atrodo (mano patirtis), kad žmonės yra duodami periodui. gerai, jei tai truks amžinai. o jei ne - negi lysi į žemę. puoselėti santykius svarbu, bet net jei žinotum, jog žmogus tave išduos po 56dienų, visas tas dienas iki to laiko, vis tiek verta apsispręsti jį mylėti.
taigi, darysi, kas geriausia - o dėl viso kitko - "gersi arbatą", Kaip D.Vaitkevičiūtė savo interviu yra pasakiusi. tai yra, padaręs ką geriausia, visa kita, palik Dievui.


Papildyta:

Tačiau ne tokia analizė, į kurią įsukusi save yra/buvo Brekcja.

aš taip pat akcentavau: turi kertines tiesas, į kurias remiesi, kai aptemsta protas, o dėl visų kitų: "o kas jeigu..." apsisprendi nebesukti plokštelės, ypač nemaitini savo kaltės jausmo.
suvoki, kad jei žmogus nori išeiti, leidi jam išeiti. suvoki, jog žmogus gimęs būti laisvu; turintis tesę į visas pasaulio nuodėmes, taipogi kito skaudinimą, ir žinai, kad kitokie santykiai jau nebus tokie pat; jau kitaip kūnas ir psichika priims skausmą. jei tinkamai sugebėsi išmokti pamokas.
Nes pagal dvasios dėsnius, kartoju, (vedines teorijas ir bet kurias kitas), išeinančio žmogaus geriau negaudyti jokiais būdais. taigi, gyveni tuo, kad kas yra tavo - sugrįš, kas yra tavo - nereikia dėl to kovoti, šokinėti, verstis per galvą kaip merginos čia teisingai rašė: atsiras tas, kuriam būsi reikalinga tokia, kokia esi), tikra meilė yra džiaugtis kito džiaugsmu, leisti būti laimingam be manęs.
(E.Tombak gera mintis: kartais didžiausia paslauga kurią galime padaryti artimui - tai nesimaišyti jam po kojomis/pasitraukti iš jo gyvenimo. juk yra ir tokia meilės forma.)

Taigi, visos šios mintys yra jau transcenduotos. pradžioje, Brekcija, vaikštai kaip atplyšęs mėsos gabalas, nes nori justi t buvusią/esamą vienovę su buvusiuoju. paskui gyvenimas /dievas/likimas - kuo tu tiki - tave sustato, nes psichika dirba mūsų naudai, jei jai netrukdome.


Dar trūlike vakar skaičiau(akys užkliuvo): ekrane bėgo eilutės dėl savižudybių prevencijos: nespauskite savy, kalbėkite, kalbėkite, ieškokite žmonių, atraskite žmones, kurie jums paskolins ausį, nelikite vieni su savo skausmų. ne vienas, tai kitas.

žodžiu, kalbėtis svarbu.

Dėl vyrų skausmo taipogi. Lb daug kalbuosi su broliu ir kt vyrais. tas požiūris, kad vyrai - tai dram queen, kad verkiantys vyrai - kažkokia anomalija. vėlgi, skaičiau vakar straipsnį: reikia numest mitus apie vyrus ir neverkimą, nes Jav tūkstančiai vyrų yra komoj iš skausmo dėl negalėjimo parodyt ašarų. aš tai nuoširdžiai džiaugiuosi negimusi vyru, nes žinau, man būtų sunkau - atitikti tuos standartus, palaikyti įvaizdį, viską justi, ką jaučia moteris, tik nesugebėti to išreikšti, tramdyti save nuolat tada užgėrinėti, lošti ar tapti valdingu, irzliu, pasinešti į pinigų darymą, kontrolę ir tt.) vyrui įsipjovus į pirštą, irgi skauda, ar jo kūnas kitoks, kodėl manoma, kad vyrui neskauda viduj kaip skauda moteriai? jiems dar tk sunkiau - nes jie negali to deramai komunikuoti.




p.s. labai geras Moontės pastebėjimas dėl altruistų davimo. (jie - didž egoistai, apvertus. ) duodamas gauni gali taip be galo maitinti ne tik savo iliuzijas, bet ir tuštybę. realiai mokytis duoti nesitikint - to ir mokaisi visą gyvenimą. aš net pati nesu įsikirtus tokios meilės esmės. man visgi atrodo, kad meilė tai santykiai, taigi r mainai. duodamas vis tiek tikiesi gavimo.antraip, jei tau pofig, tai koks čia santykis, koks ryšys. aš dar pati dirbu ties tuo....arba kažko aš nesuprantu.

Pritariu givenai444, del gyvenimiskos patirties ir poziuri i ja. Viskas priklauso nuo musu poziurio, ir gebejimo mokytis, ta neva nelaiminga meile gali buti puikiu pagrindu busimiems, brandiems jausmams. Gerai pagalvojus gyvenime niekas veltui nevyksta... Klausimas tik tame, ar tu mokesi, sugebesi tuo pasinaudoti.
***********

Kaip cia dabar atsakyti. Is esmes tureciau apjungti dvi siuo metu gvildenamas temas.

Sutinku su tavim, kad blusinetis neesminiuose dalykuose kaip dare temos autre, ivarydama save i depresija, tikrai neverta ir tai nera gera iseitis.
Jai reikia isties gero psichologo, kuris atvestu ja i konstruktyvu kelia analizuojant situacija, SAVE PACIA.

O dabar as is savo varpines, nesu tikra, kad esu teisi, priimkite tai kaip prielaida.

Su egoistais zymiai yra paprasciau nei su altruistais. Jie tiesiog ima ir gaudo kaifa. Su altrusitais sudetingumas yra tame, kad musu visuomeneje yra suformuotas ydingas supratimas, kad "DAVIMAS' yra gerai "EMIMAS yra blogai. O tai nera teisinga is esmes, nes juk visi suprantame, kad davimo/emimo t.y. veiksmo faktas nieko nepasako, esme atspindi INTENCIJOS, kodel tai daroma.

Tad isivaizduokime, altruistas itakotas musu stereotipu yra isitikines, kad duodamas jis automatiskai yra geras, tas imantis automatiskai PRIVALO jaustis dekingu. Jau gaunasi toks dispbalansas, diskomfortas. Galimai tam imanciam ir malonu imti, bet ilgainiui ji pradeda varginti amzinai isiskolinusio, kitaip tariant - pakabinto ant kabliuko, jausmas.
Ir jei kas nros atsitinka, santikius istinka krize, butent altruistai, itakoti to stereotipinio mastymo, pradeda reiksti pretenzijas - is serijos: as tiek tau daug daviau, o tu... As tiek daug padariau del musu santikiu, kai tu...
Noriu priminti, altruistas duodamas tenkina savo EGO, jam patinka duoti, buti paslaugiam, jis jaucia kaifa. Paanalizuokime sia situacija is esmes.

Juk altruistas is zmoniu tarpo pasirenka zmogu, kuris mielai ima t.y. egoista. Gyvendami kartu jie puikiai tenkino vienas kito ego, vienas tenkino savo ego - duodamas, kitas tenkino savo ego - imdamas. TArkim jei egoistas atsisakytu imti, altruistas butu giliai nelaimingas.

Tad kyla desningas klausimas, ar tikrai yra moralu kabinti visus sunis ant egoisto, kai jis atsisako tenkinti altruisto ego. Ar galima egoistui, reiksti pretenzijas del to, kad jis eme? Ar ne del tu savybiu jis buvo pasirinktas? Tuomet ar galima kaltinti dabar ji, kad jis egoistas?

Mano galva, santikius toksiskais daro altruistai (jei ka, pati as esu altruiste, ir puikiai suvokiu kaip davimo pagalba galima manipuliuoti zmonemis, ju dekingumo jausmu). Jie tai daro nescpecialiai, toksiskais santikius daro is vaikystes i galva ikalti stereotipai, as esu geras duodamas, budamas pasalugus ir t.t.. Pagaliau taip mus moke tevai.

Todel tas altruistas itakotas stereotipu sukasi tam savigailos rate. Jo ego tiesiog negali suvoti problemos priezasties.

Bet... yra toks momentas, savigailoje dominuoja gailestis sau. Cia panasiai, kaip ir laidojant artima zmogu, jei saziningai, mes gailimes labiau save, nei mirusio. "Kaip as be jo, kodel mane paliko, man taves truks ir t.t." Ir tai yra visai normalu, kaip jau sakiau, mes visi esame itakoti savojo ego, kitaip buti negali. Taip ir meileje ego nera paskutineje vietoje, kaip jau rasiau, mes kita isileidziame i savo gyvenima pazabojame savo ego, nes tas kitas zmogus mums reikalingas, salia jo jauciame komforta, euforija, palaima sukeliancius jausmus... Kitaip tariant MYLIM.
Meile yra asmeninis jausmas. Gerai kad meiles jausmas abipusis, o jei ne... Jis niekur nedingsta, lydekai paliepus. Myledami zmogu, mes negalime jo savo meile priversti myleti mus pacius. Kaip ir negalime del to piktints, reiksti pretenzijas. Na per prievarta mielas nebusi.

Man atrodo, kad temos autore, paskendusi savigailoje. Is tiesu, bent jau man susidare toks ispudis, kad jai nelabai svarbu vyriskis, nes jis siuo metu yra tik antrinis, nepagrindinis veiksnys. Ja labiau zeidzia, ne tai kad jie issiskyre, o kad jis taip greitai vede kita. Ji gedi ne jo, ji gedi savo asmeniniu iliuziju, vilciu.

Autores problema, kad ji neteisigai stato sau klausimus, jei isvis stato, ji daugiau pluduriuoja emociju lygmenyje. O emocijos ir protas nesuderinami dalykai. As labai tikiuosi, kad joje isijungs savisaugos instintas, beje uz ka yra atsakingas tas pats EGO.

Geriausia kokia bureja surasti, gal padarys koki stebukla. Nes tie visi daktarai, specialistai, mokslininkai yra kvailiai, prigalvojo visokiu nesamoniu.

Va ir temos autorei, ko nenueit pas burejas... laukia jos pazeidziamu zmoniu, kurie dar turi kazkiek euru.

O tas video tai tipiskos bukaprotes, kuri net nesupranta nuo ko kas priklauso ir neigia dalykus del kuriu net niekas nesigincija.
Jis viska grindzia, kad lyti apsprendzia chromosomos. Tai jau visiems zinoma, kad net kuno jos neapsprendzia, chromosomos XY o kunas - tikros moters. Galima ignoruot zmogaus savijauta, bet ignoruot paciupinejamus dalykus yra jau diagnoze.

 

 

 

 

Tu per laika tiek prisikurei visokiu filosofiju, kad pats pasimetei Jei turi vyriska veikianti organa, su kuriuo net sugebejai vaikus pradeti, tai reikskia  tavo kunas vyriskos lyties su tavo kunu nieko bloga, kad ji reiktu pjaustiti, stai kur esme. O galvoje ten gali isivaizduoti ka tik nori, bet kol saves nezaloji, kol sugebi priimti ka gamta dave tol viskas gerai.

Dabar sneki apie visokias chromosomu abnormalijas, kas visikai ne is tos temos, tai taip nera . Buna zmones su sutrikusiom chromosomom, tikrai ne tik xy , bet jiems kanciu del savo lyties nekyla, jie nenori nusipjauti kuno daliu. tu gali jaustis kuom nori trasvestizmas kol kas tebera psichine liga, tik gydymas trikdo logika, jei zmogaus psichika sutrikusi, kodel daktarai pritaria kuno zalojimui. Juk tiem kas isivaizduoja esa Napaleonai, ateiviai neprisiuna ausu ar antenu.

Brekcija o bandei kazka kurti? karrtais padeda eiles, piesinius, per skausma juk tiek didingu kuriniu sukurta. 

Ziurejau kina dabar Mano Geriausio draugo vestuves ir atsiminiau tave grazus kinas, kai visgi reikia paleisti mylima vyra, jei jis pasirenka kita moteri...

Net ir kaip suderinami. Taip suderinami, ir tai tampa toks galingas ginklas, kad kita zmogu galima iki beprotnamio nuvaryti arba iki kilpos.

Protas gali padet emocijas realizuot. Emocijos be proto yra bejeges. Zmogus gali verkti, pykdamas ka suplesyti, ne daugiau. Jei isijungia protas, saltas protas, tai kiti gali ziauriai nukentet, buti pavergti SUKURTU loginiu emociniu dvasiniu aplinkybiu visuma (taip naudinga, malonu ir dora).
Bet kazkur zmogus jaucia, kad visa tai netikra, neaisku is kur kile... bet bejegis pasipriesint visumai. Galu gale zmogus pasiduoda...

Autore buvo per silpna taip paveikti savo ex drauga, bet yra ir kitokiu pavyzdziu...

Jus nagrinejat po viena variantus, kaip pav. kazkas kita veikia logiskai, sakysim bando papirkti materialinemis salygomis.

Toliau jus nagrinejat atvejus, kai kazkas spekuliuoja dvasineemis pareigomis - taip dora, nedora, etiska, tai gera.

Taip pat zinot emocines aplinkas, sakysim su tuo zmogumi malonu, miela, linksma, norisi but daugiau.

Pabandykit isivaizduot, kad visa kombinacija jus veikia. Zinot, ka jus pajusit? Viskas OK bet kazkas keisto, kazkas netikra. Taciau protas, emocijos ir idiegtos dvasines normos jus iveiks...
Po to tik labiau isipainiosit ir klio atgal normalaus kaip ir nebus.

Autore tiesiog per silpnai auka supanciojo...

Idomucia.
Jausmu, emociju zmogus t.y. protas negali kontroliuoti, jis gali kontroliuoti ju raiska.
Zmogus negali per sekunde, itakotas proto, nustoti myleti. Kaip ir jausti kitus jausmus, tarkim kaip pykti, pagieza, laime, dziaugsma.

Nera ten jokiu auku, tiesiog ji galimai investavo save ne i tuos santikius, ne i ta vyra.

As nezinau, kaip ten per sekunde uzgesinti gaisra.
O pasekmes likviduot ir gyvenimo gali neuztekti.
Bet padegti namus galima ir per sekunde.

Jausmuose nebutina per sekunde kazka padaryt, bet jausmus sukurti daug lengviau nei juos sunaikinti.
jau nekalbant apie pasekmes

Vejai. Per prievarta tu nieko nepriversi myleti, buti laimingais.

TU JUK NELAIMINGAS.

Ne visi kelia tokius didelius reikalavimus, va autorei svarbu isteket, turet vaiku, kad vyras butu salia. Tai pasiektii galima. Ir meile pasiekti, galima ir laime.
Ko negalima pasiekt, tai ... lieka tas jausmas kad lyg viskas yra bet kazko svarbaus truksta.
Yra dar kazkas...
Tai dirbtina, tai tikra, tikriausia, bet tai dirbtina, kaip tanko skrydis keliant galingam malunsparniui. malunspanis suges ar baigsis kuras, o jo reikia DAAUG ir viskas RUCHNET S TRESKOM

Jau taip ir buvo

Brekcija o bandei kazka kurti? karrtais padeda eiles, piesinius, per skausma juk tiek didingu kuriniu sukurta.

Praėjus 1,5 metų nuo išsiskyrimo, bandydama rasti prasmingo vienišo laiko leidimo (kuomet atrodė, kad nenoriu kitų vyrų paieškų ir naujų santykių, o laikas bėga tuščiai) - aš pradėjau studijuoti (irgi antrą bakalaurą, tik apie tas studijas daug metų vis pasvajodavau), tai yra su menu susijusios studijos, kuriose buvo daug piešimo, kūrybos ir pan. Mane tai pakėlė (su atkryčiais) ir suteikė prasmės kasdienybėje, vilties ateičiai, net pačiai keista, bet netgi gavau apdovanojimą, paskui dalyvavau poroj parodų, iš tiesų jaučiau įkvėpimą. Meditaciškai veikė piešimas prie molbertų, ar tapyba namuose. Instaliacijų kūrimas. Keltas darbų - realiai matau, kaip yra mano jausmų ir išgyvenimų išraišką, "išsitaškymas" ir išliejimas. Studijų metu sukurti kūriniai iš dalies atspindi mano išgyvenimus ar kažkiek susiję su jais.

Šiemet man kirto per motyvaciją netgi kurti. Aš vos nemečiau studijų. Manęs nebevežė jokios kūrybos...šiaip ne taip pabaigiau žiemos sesiją, "išplaukiau dugnu" kaip sakau Bet pamažu jaučiu, kaip grįžta darbingumas.

 

***************

Dėl pasisakymų apie mano savigailą...emocinį silpnumą... nežinau ką atsakyti tiesiog perskaitau. Tiesą pasakius turiu per didelę krūva nuomonių apie save iš kitų ir plius iš savęs apie save, kad aš tiesiog perskaitau, bet nevertinu. Gal aš ir perdaug užsianalizavau save, dėl to - va atsitraukiu ir nuo forumo. Beje, pradėjau daugiau vaikščioti

Galbūt ir perdaug gailiu savęs, gal ir perdaug analizuoju. Stengiuosi suprasti, kas įvyko, ir kaip man iš to išlipti. Kaip padaryti "Jį" nesvarbiu, kaip susitaikyti ir palikti praietyje jausmus, "tame etape" ir eiti toliau. Nes ma ntai trukdo gyventi šiandien.

Gal iš mano pasisakymų atrodo, kad atėjau gailėtis savęs, prašyti "paglostymų". Man atrodo, kad atėjau tiesiog išgirsti įvairių nuomonių iš šono, susidaryti įvairesnį situacijos paveikslą, išgirsti panašių žmonių išgyvenimų ir kažką pritaikyti savo keliui...

Iš dalies matau savo išgyvenimų panašumų su Idomucia - tai, kaip kažkoks amžinas randas, kuris liks visada matomas, užgis, bet liks. Dabar tik stadija - kai baimė ima viršu, kad "O Dieve, negyja, neužgis, ką daryt..." Bet užgis, užsitrauks. Laiko vat tik neturiu atrodo tam "pūsti pūsti"... toks jausmas, kad turiu bėgti kažkur, skubėti.

Gal čia ir nėra jokių mistikų ar prasmių, gal tai tiesiog užsikirtęs mano psichikos mechanizmas ir tiek kažkaip savaitgalį užkliuvo akys už tokių teiginių, kaip Catherine Zeta-Jones depresiją sukėlė idealizmas ir religija, Demi Moor - depresija, sukelta kabalos...

Kažkodėl man tai yra kažkokia artima tiesa - mano depresija, neviltis, "užsisukimas", psichikos "užsikirtimas" dėl mano pačios turėtų klaidingų idealistinių vertybių ir religinių pamokymų, dogmų.