QUOTE(Amélie de Montmartre @ 2015 01 19, 15:24)
Jums atrodo, kad kvailas pavydas, kai buvusios suguloves skambineja - o man atrodo, kad vyras savo drauges negerbia.
Gal ne pavydo reikia atsisakyt, o bendravimo su buvusiomis sugulovemis
?
Negalvokit, kad kas priimtina jums, priimtina visam pasauliui ir jei zmogui tas nepatinka, vadinasi jis jau kazkoks neracionalus ir pan.
Jums ok, taip bendraukit, su buvusiomis, buvusiais ir pan, tik nestatykit savo vienos tiesos, kaip vieninteles teisingos.
O visus, kurie ja neseka - zmonemis be pasitikejimo savimi.
Gal ne pavydo reikia atsisakyt, o bendravimo su buvusiomis sugulovemis
?Negalvokit, kad kas priimtina jums, priimtina visam pasauliui ir jei zmogui tas nepatinka, vadinasi jis jau kazkoks neracionalus ir pan.
Jums ok, taip bendraukit, su buvusiomis, buvusiais ir pan, tik nestatykit savo vienos tiesos, kaip vieninteles teisingos.
O visus, kurie ja neseka - zmonemis be pasitikejimo savimi.
Toks ispudis, kad tos buvusiosios kozna diena ir skambineja, bei neduoda ramybes balandeliams
Na juk nebuna taip. Aisku, kai pas didziaja dauguma yra iskiepytas privalomas pavydo jausmas, tai faktas, kam cia jo atsikratinet reikia, juk tapsi balta varna. Privaloma juk visko pavydet, vyro, moters, pinigu, sekmes, populiarumo, nes paciam to pasiekt kur kas sunkiau
O mano manymu, pavydas yra pozymis, kad zmogus nepasitiki savimi, kad bijo jog yra prastas, kad nevertas to, su kuriuo tuo metu yra, zodziu bijo prarast. Kai kitas zino visus savo privalumus, zino uz ka yra mylimas ir gerbiamas, kad vargu ar antra puse rysis kazkokiems romanams, o jei ir padarys tai, tokiu atveju kam jis/ji isviso reikalingas.
