Labai reikia patarimo

Sveiki,

Rašau čia pirmą kartą, tačiau ieškau minčių,nuomonių ar patarimų ką galėčiau daryti savo situacijoje. Su vaikinu draugauju antri metai, atvažiavau gyventi pas jį į užsienį ir netikėtai po pusės metų pastojau. Žinią apie mano nėštumą visi priėmė su džiaugsmu ir laimės ašaromis. Tačiau dabar sulaukiu begales raginimo, kad reikia tuoktis ir pnš, vaikas negali gimti nesantuokoje. Pati tai puikiai suprantu ir norėčiau normalios visuomenei priimtinos šeimos, bet negaliu versti ir kažkaip prašyti savo vaikino,kad man pasipirštų. Jis dėl vaiko džiaugiasi ir visai nebijo tapti tėvu,bet kartais susidaro vaizdas jog jis bijo santuokos, žinoma, esame jauni, jam -  21m. o, man - 22m. todėl tokie rimti gyvenimo žingsniai gasdina. Tačiau jaučiu, kad šioje situacijoje man yra sunkiausia, nuolatiniai mamos skambučiai ir aiškinimai bei klausinėjimai,kada vestuvės, tai kaip čia bus, visas tas spaudimas mane muša iš vėžiu,norisi pasislėpti nuo visų ir pradingti. Tuo pat metu mėginu su vaikinu kalbėtis vestuvių tema,tačiau jaučiu,kad spaudžiu jį pasipiršti ir todėl viskas netenka prasmės,atrodo, kad verčiu užmauti žiedą, romantika išnyksta ir lieka daryti tai kas priimtina visuomenei. Kaip manote,kaip reikėtu nuraminti mamą dėl vestuvių klausimo? Kaip subtiliai paaiškinti vaikinui, kad vis tik būtų teisinga pasielgti atsakingai ir suteikti vaikui šeimą, nespaudžiant ir neverčiant kitą dieną pirštis? ...   

Kodėl negali? Tau reikia santuokos, tai nebijok jam taip ir pasakyti. Santuoka tai ne meilė ir ne romantika. Norit romatikos važiuokit į kalnus ir židinio šviesoje skęskit vienas kito akyse, santuokos tam nereikia. Santuoka tai sandoris kartu tvarkyti savo buitį ir finansus, bei auginti vaikus. 

O jei bijai, kad "pabėgs", reiškia jis ir pabėgs anksčiau ar vėliau.

Man atrodo didelė klaida laukti kol kažkas pasipirš, be to, nesu tikra, kad romantika dingsta pasikalbėjus. Iš asmeninės patirties galiu tik savo istoriją papasakoti: po 4 metų draugystės buvo ta riba arba kažkas toliau (piršlybos), arba skyrybos. Tiesiai šviesiai pasakiau, arba susižadame arba išsiskiriame (irgi buvo gana didelis spaudimas iš aplinkos). Tuo metu gyvenau kitoje šalyje. Slapta susižadėjome (visuomet norėjom susituokti tik dviese, apie tai kalbėdavome, tačiau viskas pasibaigdavo kalbomis). Po kelių mėnesių jis mane nustebino priklaupdamas ant vieno kelio ir pasipiršdamas su nuostabaus grožio auskarais (kaip buvau užsiminusi) ir tai buvo tikrai labai romantiška. Tai buvo prieš 2 metus. Netrukus po jo pasipiršimo supratau, kad neturiu jokio noro tuoktis, mano elgesį lėmė aplinka, tačiau man buvo gera žinoti, kad mes norime tų pačių dalykų, nors faktiškai aš pirma pasipiršau ir dar beveik grasindama. Dabar visi nuolatos klausinėja kada vestuvės, nors apie sužadėtuves žino vos keli artimiausi draugai. Sakau - kai mums reikės, tuomet ir susituoksime. Santuoka yra poros, o ne giminės reikalas.

Man atrodo Jūsų situacija panaši. Viena vertus, norite ramybės, kad neklausinėtų, nesmektų, tačiau, tuo pačiu norite ir saugumo. Jei vaikinas džiaugiasi vaikučiu, nemanau, kad jį gąsdina mintis Jus vesti, turbūt baisesnis aplinkosos spaudimas (gal net beveik paaugliškas maišto momentas:). Nesu tikra ar ir Jums reikia santuokos, ar tekėtumėte jei nesilauktumėte? Man atrodytų, kad geriausia būtų pasikalbėti ir išsakyti šias abejones draugui. Lengviausia būtų susižadėti ir jau turėtumėte statusą giminės akyse. Šis etapas neturi būti romantiškas, tai būtų tiesiog sprendimas leisiantis Jums ramiai gyventi. O kai tikrai pajausite, kad norite tekėti, kai Jūsų vaiko tėvas irgi tai pajaus (arba ne) galėsite susituokti. Jūsų niekas nepasmerks, vaiko nieks neužgaulios, o viską padarysite taip, kaip Jums reikės. Pažįstu tris šeimas, kurios vestuves atšventė kartu su krištynomis (viena mergina pastojo vos po kelių mėnesių draugystės) ir tai gražios, laimingos šeimos. Po kelių metų tai niekam neberūpi, o artimieji linki Jums tik laimės, tačiau Jūs geriau žinote kaip ją pasiekti.