Dar norejau paklausti, o kodel jus is vis su tuo vyru gyvenat kartu? jei taip saziningai? ir ar kada nors manet, kad ji mylit ir net neabejojot tuom?
Ar kada nors maniau, kad jį myliu? Manau, kad taip. Pirmus metus, kai dar draugavom. Tiesa, tada irgi nebuvo jausmo, kad negalėčiau be jo gyventi, tiesiog toks milžiniškas saugumo jausmas. Pamenu, prieš jį turėjau tokį labai pavydų pavėpusį draugą, jis visad burbuliavo, kad kažkur einu (net jei tai su mokslais, užklasine veikla susiję), stabdė, o pats tik namie sėdėjo, niekuo nesidomėjo. Tai mano vyras man buvo toooks atradimas - nepavydus, visur ledžia eiti, reikštis, dalyvauti, pats turi savo domėjimosi sričių, tikrai sėmkių prie laiptinės negliaudė. Tas labai sužavėjo. Galėjau būti savimi! Ir dar jis buvo toks ramus, santūrus, kantrus o aš temperamentinga, aštresnio charakterio, staigi. Viską inicijavau - nuo pirmų pasimatymų iki pirmų kartų. Jam net galva sukosi nuo mano "karštumo" (jis tą dažnai kartojo, ir iki šiol kartais pasako), vos spėjo iš paskos. Man patiko tas jausmas, kad aš čia visko centras, kad aš valdau situaciją, viskas vyksta pagal mane, jam belieka manimi žavėtis. Dar mano šeima jį tiesiog įsimylėjo, tuoj tapo kaip sūnus. Ir buvo pakrikštytas tobulu žentu, nes jis, matyt, atstovavo viską, ko mano mama negavo iš savo vyro, mano tėvo - perspektyvus specialistas, santūrus, ramus, nuspėjamas, gerai išauklėtas, tvarkingas, viskas pagal planą, su juo šita padraika dukra jau tikrai nepražus.
Ir iš tiesų to ir bijau, kad be vyro pražūsiu. Aš juk nuo 17 m. viena nebuvau, nežinau, kaip vienai tvarkytis su buitimi, mokesčiais, visokiais reikalais, kuriais jis dabar rūpinasi. Tikrai atvirai prisipažinsiu - nežinau, kaip veikia realus pasaulis (ta prasme aš irgi moku sąskaitas, vaikštau gatvėse, bet čia ne apie tai, o apie visumą, kai žinai, kad viskuo pasirūpinta). Aš tik matau tą pasaulį iš šono, o pati kaip auksiniame narvelyje jaučiuosi. Nežinau, ką reiškia, kai kas nors darbuose nenusiseka, grįžti namo viena, verki ir nėra kam tave paguosti, kam pasakyti, kad viskas bus gerai. Bijau, kad beveik pusę gyvenimo praleidusi su vyru, nemokėsiu būti viena, nugrimsiu į depresiją. Bijau, kad nesusirasiu kito vyro ir gailėsiuosi, kad nesusilaukiau vaikų. Dar bijau, kad tas kitas gali būti toks prastas variantas, kad visą gyvenimą gedėsiu savo pamesto gero gyvenimo (mama vaikystėj vis pasakojo istoriją apie pažįstamą moterį, kuri paliko gerą vyrą vardan aistros kitam, ir po to, palikta viena su vaiku, mirė anksti nuo vėžio).
Nes kokie tipažai dabar mane traukia? Visi menininkai. Tikrai ne kokie nors pašlemėkai latrai bohemčikai, jie taip pat intravertiški, irgi man duodantys dominuoti pokalbyje ir šiaip užleidžiantys rampos šviesą, bet vis dėlto labai ambicingi, susitelkę į karjeras, vienaip ar kitaip su didesniu ego. Manasis, kaip žinia, irgi nemažas. Tai galvoju, kaip tie ego kartu sugyventų, kaip ten viskas atrodytų realybėje.
Bet ko tikrai norėčiau, tai jaustis Moterimi. Kad mane suviliotų, kad galėčiau būti silpna. Ne šiaip buityje ar finansuose (kaip dabar yra), bet kaip moteris, būti jautri, jausminga, netgi silpna. Nes dabar mano ne tik libido didesnis už vyro, bet ir visa energetika. Jis tiesiog jos nepaveža, todėl energetiniu požiūriu esame susikeitę vyriškais-moteriškais vaidmenimis. Jam arba pasidaro baugu ir jis atsitraukia (jei būna aštresni momentai), arba nuginkluotas žiūri. Sakoma, kad tango šoka dviese, tai pas mus jį šoka vienas - aš.
Todėl sunkiai įsivaizduoju vaiką su juo. Pvz, gimdymo metu aš jaudinčiausi, kad jis neatlaikytų, kad jis per silpnas būti šalia, turbūt net nenorėčiau, kad dalyvautų. Kaip ir neįsivaizduoju paties laukimosi proceso, kaip jis man glosto pilvą... Man tai taip nenatūralu kažkodėl. Tarsi mano brolis man glostytų pilvą. Aš įsivaizduoju, kad nėštumo metu norėčiau būti apgaubta vyriška stiprybe ir pats vaiko pradėjimas būtų kažkokioj dvasinėj bendrystėj, vieningume. O pas mus tokia kambariokų bendrystė. Kaip ir visas mūsų poros žavesys paremtas tieisog dviejų žmonių draugyste, bet ne vyro ir moters meile.
Žodžiu, bijau realaus gyvenimo. Ir drauge jo noriu, nes dabar tarsi negyvenu, o tik repetuoju. Norėčiau pabandyti pagyventi "ant savęs". Tik kas jei nenusiseks? Matyt, savivertės problemos.
