Visiska neviltis

Aš manau, kad jei yra noras keistis ir jei matai kur turi problemų, tą galima padaryti (arba bent jau pradėti daryti) įvairiai ir įvairioj aplinkoj. Jei ji supranta savo (ne tik vyro) problemas, tai galbūt efektyviau ir būtų atskirai jas spręsti. Bet jei ji tik kitų prašo (reikalauja) pasikeisti, tai nieko gero nebus. Grįžus pas tėvus visos jos asmeninės ir finansinės problemos bus ramia sąžine perkeltos ant tėvų pečių ir tada jau jie bus blogi, kad jai gyvenimas nemielas. Koks jau ten skirtumas, kur ji sėdės, jei savyje problemų nemato arba nenori matyti. Nei šeimoj, nei pas tėvus niekas stebuklingai nepasikeis. Kodėl tėvai turėtų kentėti dėl jos pasirinkto gyvenimo būdo? Suaugusi teta, tegu pati savo gyvenimu rūpinasi. Yra moterų krizių centrai, kur su vaikais priima ir padeda - tegu keliauja ir prisiima atsakomybę už savo ir savo vaiko gerovę. Arba kad jau abu labu tokie, tai kartu su vyru tegu aiškinasi kaip jiems ten keistis ir ką daryt. Vaikui gal ir geriau būtų, bet tėvų atžvilgiu vargu ar sąžininga. Nebent ji iš tiesų pokyčiams (vidiniams) pasiruošusi būtų. Tada būčiau už tai, kad tėvai jai šiame etape padėti galėtų.

pati taip pat nesu vien isterikuojanti boba.

 ir as psichuoju tik tada, kai jauciuos visiskai beviltiskai ir nebezinau ka daryt.

 Bet velgi, kai issiliepsnojam abu as irgi esu keliskart  nesusivaldzius ir is delno uzplojus. Tai turetu irgi but nepateisinama.

Surankiojau greitai po akim uzkliuvusias citatas. Manau matosi, kad autore supranta, jog pati turi problemu. Suprantu poziuri, kad reikia nesikarti tevams ant kaklo, jei jau suaugusi moteris pastojo ir dar skolu prisidare. Bet tevai yra tevai ir jei yra kazkas, kas jai gali padeti atsistoti ant koju, kodel nepasinaudoti ju pagalba? Autorei reikes labai ildai dirbti su savim, kad pasikeistu, tad kad ir buitine pagalba is salies tikrai ne pro sali. Ir as matau labai mazai sansu, kad jai ta pavyktu padarytu gyvenant kartu su psichologiskai smurtaujanciu (nu ir fiziskai) vyru ir dar leliuka auginant. Vien vaiko auginimas yra didelis stresas ir didelis darbas.

Jeigu be proto nori, tai viska galima padaryti, bet kam reikia sau sunkinti gyvenima (ir vaikui) ir visa tai daryti tokioje aplinkoje? Nematau jokio tikslo.

tai kad kaip tik, kol bus su vyru, negales nei i save koncentruotis, nei savo vidines problemas spresti. Juolab, vyras irgi nesikeis, nes ji jau anksciau jo prase negerti, o tas vistiek laka, nes tipo taip atispalaiduoja (pasiteisinimas, kaip ir visu eiliniu alchasiu). Mano manymu geriausia jai butu grizt pas tevus, pagimdyt leliu, o su laiku jau butu matyt kas ir kaip. O jei dabar nieko nekeis, tai viskas tik bloges. Plius kentes vaikas. Nes jei nepaliks jo dabar, nepaliks ir veliau. Viskas stebuklingai seimoj tikrai nepasikeis.

Vyrui paliepti negerti ar nepykti tai tas pats, kas jai paliepti neisterikuoti. Aišku, galima sakyti, bet abejoju, kad taip staigiai pasikeis kažkas. Jei į stresą reaguojama pykčiu ar isterija, tai, žinoma, įmanoma tų emocijų neparodyti. Bet ar tikrai įmanoma lydekai paliepus viduje staiga nustoti jausti įprastas emocijas, abejoju. Sukauptos neigiamos emocijos vis tiek anksčiau ar vėliau išlįs, ir nebūtinai pačiu geriausiu būdu.

Gal į jogą ar į meditacijas reiktų pradėti vaikščioti, kad savo vidų susibalansuoti. Ar pas psichologą. Nes dabar patys prisikuria sau problemų ir patys dėl jų stresuoja.

Jis nulat kartoja, kad visi is salies mato, jog as psichiskai nestabili. Kad jo visi klausineja, kaip jis su manim istveria... 1. As prie kitu zmoniu negaliu nuslept savo pykcio ( jis mane galutinai uzvaldes) [...] "knisu" jam prota iki negalejimo [...] 2. Tai ko griebtis?

1. Ir kas jus taip pykdo?

2. tvardykitės ir laukite, kol namo grįšite, ir tada santykius aiškinkitės. Jei vis dar galvosite, kad to reikia.

Vyrui paliepti negerti ar nepykti tai tas pats, kas jai paliepti neisterikuoti. Aišku, galima sakyti, bet abejoju, kad taip staigiai pasikeis kažkas. Jei į stresą reaguojama pykčiu ar isterija, tai, žinoma, įmanoma tų emocijų neparodyti. Bet ar tikrai įmanoma lydekai paliepus viduje staiga nustoti jausti įprastas emocijas, abejoju. Sukauptos neigiamos emocijos vis tiek anksčiau ar vėliau išlįs, ir nebūtinai pačiu geriausiu būdu.

Gal į jogą ar į meditacijas reiktų pradėti vaikščioti, kad savo vidų susibalansuoti. Ar pas psichologą. Nes dabar patys prisikuria sau problemų ir patys dėl jų stresuoja.

Labai teisingas komentaras. Ju problemos nera tokios, kad uztektu nuspresti, jog negerai elgiasi, sugalvoti, kad reikia keistis ir sast per diena jau abu emociskai subrende. Reikes tikrai ilgai nagrinet is kur kyla agresija, isterijos, alkoholizmas ir t.t. Ir dirbti, kol tas elgesys pasikeis. 

Labai teisingas komentaras. Ju problemos nera tokios, kad uztektu nuspresti, jog negerai elgiasi, sugalvoti, kad reikia keistis ir sast per diena jau abu emociskai subrende. Reikes tikrai ilgai nagrinet is kur kyla agresija, isterijos, alkoholizmas ir t.t. Ir dirbti, kol tas elgesys pasikeis. 

Dalis dalykų, kodėl kyla problemos, akivaizdžios, bet gal patogiau ne jas spręsti, o skųstis. Pvz., gal vyras persidirba ir neturi jėgų prisižiūrėti, kaip kad temos autorė norėtų. Tai jai teoriškai reiktų išlaidas mažinti ir dirbti pradėti. Arba jei jau dirbti nenori, tai gali namuose vyro sulaukus po dušu pakišti, masažiuką padaryti. Bet reikia daryti, o autorei patogiau pasirieti ir nieko nedaryti.

Ir šiaip, didelė problema nieko neveikimas, prisigalvoji visokių nesąmonių iš neturėjimo ko veikti, verdi savose sultyse ir menki dalykai virsta baisiomis nelaimėmis.

Dalis dalykų, kodėl kyla problemos, akivaizdžios, bet gal patogiau ne jas spręsti, o skųstis. Pvz., gal vyras persidirba ir neturi jėgų prisižiūrėti, kaip kad temos autorė norėtų. Tai jai teoriškai reiktų išlaidas mažinti ir dirbti pradėti. Arba jei jau dirbti nenori, tai gali namuose vyro sulaukus po dušu pakišti, masažiuką padaryti. Bet reikia daryti, o autorei patogiau pasirieti ir nieko nedaryti.

Ir šiaip, didelė problema nieko neveikimas, prisigalvoji visokių nesąmonių iš neturėjimo ko veikti, verdi savose sultyse ir menki dalykai virsta baisiomis nelaimėmis.

Nu man rodos kojines pasikeisti visada yra laiko. Mamkos mazucius priziurincius 24 valandas dirba ir turbut niekas neiesko pasiteisinimu, jei i lova purvinos sliauzia. As manau cia pasitarnavo tradicinis berniuku auklejimas, kai mama apsokineja. Po to pagal ideja zmona turetu perimti sitas garbingas pareigas.

Del nieko neveikimo tai tikrai pritariu. Man rodos kuo maziau laiko turi, tuo daugiau padarai ir savim patenkintas esi.