Ar vis dar įmanoma atgaivinti pasitikėjimą bei pagarbą santykiuose?

Sveiki visi, su vaikinu draugaujame 3 metus, pradžia draugystės buvo tikrai graži, abu susipažinome besimokydami kolegijoje, tai matydavomės kiekvieną dieną, būdavo gera būti kartu. 
Laikui einant jis pradėjo mane skaudinti emociškai, pvz dar tada turėjau problemų su spuogais, kuriuos žinoma bandydavau užmaskuoti naudodama makiažo priemones, bet vaikinas kažkaip pastebėjo ir garsiai visiems girdinti paklausė "tai tu turi spuogų", tada norėjosi verkti, nes galėjo jis šito manęs paklausti ir asmeniškai 
-Jam atrodydavo juokinga mane erzinti, tai specialiai mane pradėdavo ignoruoti išsitraukęs telefoną, vienas mano grupiokų tą pastebėjo ir jam pasakė "negražu gi taip ignoruoti savo panelę", mano vaikinas tada tik nusijuokė ir viskas, aš buvau ant jo užykus ir pasakiau,kad grupiokas buvo teisus, o jis ir toliau taip elgėsi, nes ale norėdavo mane paerzinti 
-Prieš atsiskaitymą paklausiau jo dėl kažkokios užduoties, jis jautėsi įsitempęs,tai vėl užrėkė visiems girdint "sorry,bet nežinau atsakymo"

Tai dėl to pradėjom labai daug pyktis, manau pykčių priežastis buvo pagarbos jam nebuvimas, viskas tiesiog mane pradėjo erzinti, galvojau su laiku viskas pasikeis, tai buvo mano pirmi santykiai, abiems buvo 19 metų, kai susipažinome, dar daug ko nežinojau.

Dabar praėjo 2 metai po kolegijos baigimo, viską jam išsakiau,kad nebejaučiu jam pagarbos ir nebepasitikiu juo dėl to,kad jis mane skaudino tada, jis nuoširdžiai už tai mane atsiprašė ir kiekvieną kartą susipykus jis bando visa tai "atpirkti" pasimatymais, gėlėmis ir pan. 
Dabar jis su manimi elgiasi labai gražiai, nebeskaudina manęs ir nenustoja stengtis tapti vis geresniu ir geresniu žmogumi, tikrai labai stengiasi dėl mūsų santykių. 
Bet tos praeities nuoskaudos manęs nepalieka ramybėje, nebejaučiu jam jokios pagarbos ir nebepasitikiu juo, kartais atrodo net svetimu žmogumi labiau pasitikėčiau negu juo, dėl to dažnai save kaltinu jog tai galbūt mano pačios kaltės,kad nesugebu jam atleisti kas jau buvo prieš 2 metus? Gi jis tikrai stengiasi dėl mūsų santykių, atrodytų jau tikrai turėčiau būt jam atleidus. 
Tai ar įmanoma atgaivinti pasitikėjimą bei pagarbą santykiuose? Ar šitie santykiai jau yra mirę ir nebeverta bandyt jų atgaivinti?

Pasitaisysiu: profesinės mokyklos

Buvau tiek ilgai, nes kaip ir minėjau tai buvo mano pirmi santykiai, naiviai tikėjausi,kad visa tai praeis ir vėl viskas bus kaip buvę santykių pradžioj, gražūs santykiai. Tada jis elgėsi vaikiškai, bet dar jausmai jam nebuvo išgaravę, po pamokų patikdavo su juo leisti laiką, jam vėlgi šie santykiai buvo pirmi kaip ir man, tai dėl to dar bandydavau jį pateisinti.

Dabar ar noriu būt su juo ar ne dažnai mane kankina abejonės, atrodo jis tapo kitu žmogumi dabar, stengiasi būt man geras, manęs neskaudina, tačiau kartais atrodo specialiai keliu konfliktus su juo, lyg mintyse norėdama,kad jis mane paliktų pats, po mano sukeltų konfliktų atrodo mane pradeda griaužti sąžinė,kad dabar jau aš pradėjau su juo elgtis siaubingai, visada atsiprašau jo, jis man visada atleidžia ir nelaiko tų pykčių savyje kaip aš, paskui vėl užeina ta banga kada pati specialiai noriu sukelt tuos konfliktus su juo ir gaunasi tokia spiralė iš kurios nerandu išėjimo.

Gal ne viska issakei, ne iki galo atleidai jam? Neissikalbejot iki galo, todel keli konfliktus, kad turetum priezasti issakyti, ka is tiesu jauti? Reiktu pirma susest viska issakyt, o paskui neuzsibut ties tuo, kas JAU BUVO, jeigu is tiesu nori su juo buti kartu.
Kaio tau atrodo, ar jis is tiesu suoranta, kad tave skaudino, ar tiesiog dovanoja geles ir buna geras, iki galo nesuorasdamas, ka blogo padare, ir na nes "taip reikia, taip moterims patinka"?

Reikės dar kartą tada bandyti apie tai su juo pasikalbėti. 

Manau jog suprato iki galo jog tada mane skaudino, pats sakė,kad elgėsi kaip asilas tada ir daugiau niekada taip nebesielgia kaip anksčiau

bet taigi praėjo. Tai kas dabar nebetinka? Bernai tokio amžiaus būna debilų debilai dar kai kurie Aš irgi turėjau tokį gerbėją (tik tiek, kad aš jau tada buvau išranki ir tokio neprisileidau). Jisai nemokėjo kitaip prieiti kaip tik per pašaipas ir užgauliojimus, jei norodai jam dėmesio. Nors visi žinojo, kad jis įsimylėjęs. Ir pats tą patvirtino, kai buvo išgėręs kartą.
Aišku, tada toks žmogus atrodo baisus, daug kas juo baisėjosi. Bet dabar kiek žinau surimtėjęs jis, savo žmoną myli, vaiką myli. Susitvarkė, daleiskime

O čia jau oi... Kad ir jūs pati ne ką geresnė, labai daug irgi visokių juodulių galvoje. Matyt jums abiems reikia dar daug augti. Gali būti, kad jūs vienas kitam skirti kaip išbandymas ir tas išaugimas, kad naujiems partneriams jau atitektumėt geresni savo pačių variantai

Tiesa, bet atrodo žmogus tokių metų turėtų suprasti,kad skaudina kitą žmogų taip elgdamasis.

Jis pradėjo elgtis kaip debilų debilas jau kai pradėjom rimtai draugauti, nebūčiau prileidus ir aš jo niekada jei būtų bandės mane taip "kabinti"