Kitoj pusėj dar tamsu.
II-oji diena. Gruodžio 1-a.
Sukylam pakankamai anksti. Pusryčiai prieš 6:30, 7-ą sulipam į plaustą išjudam pasižvalgyti po aplylinkes. Pirmas mano taip vadinamas game cruise.
(Mano miegamasis antram aukšte, priekiniam dešiniam kampe.).
Tyluma, šiluma ir ramuma. Vanduo vos raibuliuoja, debesėlų irgi praktiškai nesimato. Reiškia įdienojus bus pragariškai karšta. Bet tai bus vėliau. O dabar pats tas.
Kiek toliau paplaukus pasirodo pirmoji gyvastis.
O va ir krokodilas. Matem juos ir vakar plaukiojant aplinkui, bet tuo metu patys plaukiojom narve, todėl fotografuoti negalėjau.
Šitas tris dienas mes leidžiam šiaurinėj Zimbabvės daly, pietiniam Kariba ežero krante esančiame Matusadona Nacionaliniame parke, pavadintame kaip ir šalia esančios Matuzviadonha kalvos.
Nuo 1958-ųjų pabaigos čia yra draudžiama medžioklė. Parkas užima 1,400 kvadratinių kilometrų plotą.
O štai ir begemotas.
Jis per daug mumis nesusidomi, pasisukinėja aplinkui kelias minutes ir dingsta vandeny.
Daugybė paukščių.
Iki Kariba užtvankos pastatymo čia buvo gyvybės pilnas slėnis. Priėmus labai kontroversiškai vertinamą sprendimą užtvenkti Zambezę taip sukuriant didžiausią pasaulyje dirbtinį ežerą, gamtinės sąlygos čia staigiai ir drastiškai pasikeitė. Per pirmas 24-ias valandas po užtvenkimo vanduo pakilo 6 metrus, o per metus pasiekė 60 metrų. Jau pirmosiomis dienomis buvo pradėta skambinti pavojaus varpais, kai čionykščiai gyvūnai buvo priversti gelbėtis kalvų, per naktį tapusių salomis, viršūnėse, kurias ir toliau nenumaldomai sėmė vanduo.
Gyvūnai badavo ir ėmė kristi, kol pagaliau buvo pradėta jų gelbėjimo operacija "Nojus".
Ruperto Fothergill'o vadovaujami Zimbabvės Nacionalinio Parko reidžeriai ir savanoriai nuo 1958-ųjų iki 1964-ųjų sugavo ir į saugias teritorijas išgabeno daugiau nei 6,000 gyvūnų, tokių kaip antilopės, raganosiai, drambliai, liūtai, zebrai, netgi gyvatės, įskaitant ir juodąją mambą. Gelbėtojai iš Zambijos pusės pasirūpino dar pora tūkstančių gyvūnijos atstovų.
Deja, visų gyvūnų išgelbėti nepavyko, todėl viena iš didžiųjų salų pavadinta Starvation...
Kaip šito neprotingo sprendimo priminimas iki šių dienų iš vandens kyšo numirusių medžių kamienai.
Tačiau niekaip nepaneigsi - peizažas čia išskirtinis.
Begemotas nuplaukė, užtat dabar sausumos gigantas ateina.
Praskrenda kažkas, nespėju pamatyt kas. Bet mygtuką nuspausti vis tik pataikau. 
Ech, koks gražuolis 
Ir pulkelis į antis panašių paukščių pro šalį prakrypuoja.
Kažin, jie čia jie tik pažindinasi, ar tiesiog seni kaimynai sveikinasi?
Kol stebim, kaip pirmasis maitinasi, ir antras gražuolis pasirodo.
Aš stebiu jį, o jis žiūri į mane
Antrasis. Kreivom iltim.
Priėjęs kurį laiką mus stebi, o paskui labai elegantiškai galvą papurto.
Ir vėl kuo ramiausiai žiūri į mus.
Už kokių 30-ies metrų šnarpščia begemotų šeimyna.
Gražuoliai dar kiek pasisukioję nueina, tai ir mes apgręžiam plaustą ir plaukiam toliau.
Vėl dramblys. Čia jau kitas. Apžiūrinėja mus iš aukščiau.
Mes labai arti. Gal 10 metrų. Gal 8.
