Psichologinės bėda, stipri baimė susimauti

Čili pipire nepasiduok
už baimę jau baisiau nebus... neleisk baimei augti, vos ją pajautus stenkis atlikti ką privalai (tarkim, paskambink vadovei). nes kuo ilgiau lauksi, tuo daugiau nesamoniu spesi prisigalvot... aisku sunku taip save priversti, bet su baimem ner kito kelio - tik jas iveikineti.
man labiausiai tokiais atvejai padeda "leidimas" sau būti nevykėle ar nusišnekėti. tiesiog sakau sau "na, tu visą laiką taip daug stengies, kad šį kartą gali ir nusišnekėti ". tada kazkaip juokinga pasidaro ir baime sumažėja. dar labai gerai baimes mažina pamatymas, kad kiti irtgi bijo (pvz egzamino). Nors tokiu atveju gal ne baime sumažėja, kiek savigrauža dėl to, kad bijau. beje, mano nuomone tave kur kas labiau kamuoja ne pačios baimės, kiek įsitikinimas, kad jas turi, ir savigrauža dėl to... (baimių turėti normalu. tik nesveikas žmogus nieko nebijo...)

p.s. yra psichologų, kurie konsultuoja skypu. jei įdomu, parašyk į až, atsiūsiu kontaktus.

Yra gausybe visokiu metodu kaip tvarkytis sitoj situacijoj. Geriausiai butu pabendraut su kazkuo zinanciu bent didesne dali ir gebanciu pritaikyti konkreciam zmogui tinkama metoda. Bet jei nera galimybes, reikes atsirinkti savarankiskai.
Galima pabandyti atrasti tos baimes branduoli, is kokio esminio isitikinimo (core belief) ji kyla ir tada keisti pati isitikinima. Tam reikia popieriaus lape uzrasyti konkrecia situacija, pvz Jonas pasake, kad nebenori susitikineti su manimi, jis draugauja su kita panele, tada nuo jos vedama rodykle su klausimais ka tai pasako apie mane?/Apie kitus?/Apie pasauli? ir atsakoma i tinkanti kausima, pvz Jonas mano, kad esu jam per prasta. Tada vel rodykle su tuo paciu klausimu ir vel i ji atsakoma, pvz. jis verciau leis laika su savo grazuole nauja mergina, vel rodykle.... ir taip kol prisikapstome i viska apibendrinancio issireiskimo, pvz As negrazi. O tada jau imames keisti ta konkretu poziuri (as negrazi) ir ji pakeitus keisis is jo isplaukiantys dalykai (nepasitikejimas savim ir t.t.).
Kitas metodas aktyviai sekti ir blokuoti automatiskai kylancias neigiamas mintis. Pvz kaskart kai reikia kazka padaryti ir automatiskai pagalvoji "vistiek susimausiu", turi ta minti iskart pakeisti is anksto pasirinkta teigiama mintimi "man pavyks tai padaryti". Cia gaunasi toks samoningas tikejimo formavimas, kuris dar suteikia kontroles pojuti, nes renkiesi kuo tiketi. Taip pat rekomenduojama iskarto save isivaizduoti gerajame scenarijuje ir naudoti esamaji laika (man sekasi prezentacijos, o ne man seksis prezentacijos kai...). Neigiamos mintys buna keleto rusiu: perdetas apibendrinimas (pamirsau atlikti uzduoti laiku, visad uzmirstu kazka svarbaus), tikslingas filtravimas (taip, mane pagyre uz atlikta darba, bet taip pat paminejo keleta taisytinu dalyku, jie greiciausiai mano, kad as nevykele), viskas arba nieko (pridariau tiek klaidu, jei negaliu kazko padaryti tobulai, geriau visai nedaryti), suasmeninimas (kolege prastos nuotaikos, matyt kazka padariau netaip), katastrofizmas (padarysiu klaida ir visi is manes ilgai saipysis), emocinis mastymas (jauciuosi negrazi, reiskias esu negrazi), minciu skaitymas (matau, kad jam nepatinka mano nauja suknele), ateities skaitymas (visad tokia buvau, niekada nesugebesiu pasikeisti), isdidinimas/sumenkinimas, kai blogi dalykai isdidinami, o geri sumenkinami (mesvarbu, kad neriuosi is kailio bandydama padeti draugei, niekad neatpirksiu savo grubaus elgesio per praeitas Jonines). Reikia atsirinkti savo minciu tipa ir imtis samoningai jas keisti i geraja puse
Tikiuosi kam pades

Ačiū, Ajste ir vaizduote Gerai sulaukt patarimų. Bandysiu sau pritaikyti. Vaizduote, parašiau tau į AZ.

Gal dar kas turit kokių patarimų?

Kuo netinka jau duoti patarimai?

Nesakau, kad netinka. Klausiu, gal dar žino kas kitų ar turėję tokią baimę
Kol kas man nelabai padeda, padeda tarkim priežastis atkapstyti, bet ne su jomis kovoti...

Atsiprašau, nebaigiau... Aš savo bėdą atkapsčiau. Ji yra iš vaikystės atėjusi, netgi prisimenu pačia pirmą situaciją savo gyvenime. Tą apkapstėme su psichologe anksčiau. Mano vienas iš pirmųjų vaikystės prisiminimų apie tai, kaip man kokie 4 ar 5 metai, aš pasiskolinau iš draugės kažkokį smulkų daiktelį ir jį bežaisdama kieme pamečiau. Nuėjau tėvams prisipažinti apie tai ir paprašyti, o jie mane labai apibarė, išvadino netikusiu vaiku ir dar prigąsdino, kad jei nerasim, tai kažką man svarbaus atims ir iš manęs. Aš jį prisimenu po šiai dienai, po to dar keli buvo panašūs. Po šito įvykio aš pradėjau vengti visko, kas mane padarytų nevykėle, tai yra dažnai kildavo baimės apsiimti kažką daryt dėl nepasisekimo, išvengti psichologinio skausmo nepasisekus, ypač baisu prisipažinti suklydus, nes atrodo tuoj tuoj tave visi pasmerks... Aišku visos kitos gyvenimo situacijos tai tik patvirtino, nes prasidėjo užburtas tokio elgesio ratas. Nesakau, kad mano visas gyvenimas toks, toli gražu. Aš nemažai pasiekusi, baigiau gerai visus mokslus savu laiku, bet taip pat praleidau begalę galimybių pasiekti dar daugiau... Būna laikotarpių, kai tokios baimės išvis neužeidavo. Bet paprastai viskas prasideda nuo vieno įvykio ir užsisuka tokie spiralė. Kaip dabar.
Su psichologe anksčiau spėjom tik priežastis atkapstyti... Toliau nutrūko darbas, nes aš buvau labai užimta ir mano gyvenime atsirado buvęs MB, kuris vien savo buvimu man labai padėjo.
Priežastis žinau, o čia padėjo ir jūsų metodai, ajste, ačiū. Baimės neracionalumą žinau, viską žinau. Bet kaip galutinai išsivaduoti būtent su tokia baime, nežinau... Pradėsiu dirbt su psichologe, bet tik po kelių savaičių.

O tau tau nepadetu pvz vakare ar kada ilsiesi ,uzsimerkti ir prisiminus ta aprasyta vaikystes ivyki, sau tiesiog ''kalti'' kad tai ne tu nevykele, o tai tiesiog nevykes tevu auklejimas. Nevykes, kad nesugebejo savo vaiko palaikyti ar padrasinti.
As pvz labai bijau dantistu. Ta baime kilusi nuo mokyklos laiku. Seniau vaikams mokyklose tvarkydavo dantis priverstinai, nori nenori, veda ir viskas. Ta senovine technika ir atbuke graztai...+ prie visko kada sedejau stomat kedej ta dantiste su sesele is manes juokesi, kad rankas esu i ana vieta sukisus(rankos buvo padetos ant trumpos uniformos padalkes ir tiek). Dabar tai man juokinga paciai, bet po to negalejau tiesiog dantistu pakest. Reikejo danti traukti, laukiau iki didziausiu skausmu, viena karta ejau, priejau prie poliklinikos ir sugrizau . Kita diena nebeejau, o trecia jau kentet negalejau. Kadneapleisciau savo burnos ir tureciau grazius dantis- turejau prisiversti tuos stomatologus ''pamilt''. Kadangi daugiau tokiu pasisaipanciu nebebuvo, tai pradejau galvoti, kad kazkokios nesveikos bobos(vaikystes stomatologe su sesele) buvo ir tiek. Man padejo, dabar einu kaip manikiura darytis .
Dar vienas atvejis buvo. Siaip esu nei grazi, nei negrazi. Normali, sako zmones komplimentus. Buvo viena mamos drauge, kuri labai norejo mane ''supirsti'' su savo sunum. O tas buvo grizes is ikalinimo istaigos, na bradiagelis toks, visai ne mano skonio, paziuru ir t.t. Jis man per tos mamos drauges jubilieju visiems girdint ir sako:''nu reto tu baisumo, kokia tu negrazi'' . Dabar man tai juokas ima, bet tada buvau gal 17-18 metu mergiote, nors man jo nuomone visai nerupejo, bet kazkaip smegenine sukrete, pradejau po trp vengt bendravimu su vaikinais, galvoti, kad esu labai negrazi. Dar net bliaudavau viena tuos zodzius prisiminus. Paskui pradejau galvoti, kad kazkoks durnelis kazka pasake, kodel gi as turiu kompleksuot.

Kaip ir rasiau, budas tai pakeisti yra metodiskas darbas su savimi. Ironiska, kad kai pati baime yra kazko imtis ir susimauti, reikia kazko imtis ir galbut susimauti Svarbiausias momentas, kad ta baime yra neracionali, o suvokimas apie tai - racionalus, valdomas protu. Nereikia tiketis greito ir lengvo rezultato, nes kaip pati sakete, tai vyksta jau daug metu ir veiksmas uzburtame rate kai prielaida sukuria situacija, atomazga/interpretacija patvirtina prielaida ir vel is naujo. Tai jau tampa asmenybes dalimi, kuri lydejo didziaja gyvenimo dali ir pasikeitimai, nors samoningai suvokiama, kad reikalingi ir tik i gera, pasamoningai nesinore deti pastangu i tai, kas is esmes kaip ir netrukdo (gyvas, sveikas, normalus zmogus esi), skirti laiko, dar ziu ir pasikapstyt po nemalonius prisiminimus tenka... Uztai kai kuriems lengviau keistis kai yra palaikymas ar tai butu artimas zmogus ar psichologas ar kitas konsultantas
Taigi, Cili pipire, keliu jums issuki - savo nusistatyma, kad negalite prisiimti atsakomybes, esate nevykele pakeisti teigiamu nusistatymu priestaraujanciu dabar turimam. Naujasis nusistatymas turi buti teigiamas, bet realistiskas, prasideti zodziu AS (pvz as esu grazi), butinai buti esamajam laike, buti paremtas faktais (kitaip ir pati netikesite; as esu patraukli, gaunu komplimentu del savo isvaizdos) ir isbalansuotas, kad nebutu griezto vertinimo. Priimate issuki?

Ačiū Buvau labai užsiėmusi, tai tik dabar rašau. Priimu. Stengiuosi nesustoti ir neapsileisti.

Blogiausia tai, kad kuo daugiau/ilgiau bijom, tuo didėja tikimybė susimauti. Ne tiek per kompetencijos trūkumą, kiek per baimes ir dėl to atitinkamas mintis, emocijas, kūno reakcijas.
Aš irgi iš tų perfekcionisčių, kurioms tik arba tobulai, arba geriau visai nedaryt.
Ir žinau, kad tai iš vaikystės, nes mama ištisai kaldavo, kodėl tik tiek, kodėl tik taip, kodėl ne geriausiai.
Stebuklingo būdo nežinau, nebent tik įsivaizduoti, kas blogiausio gali nutikti, jeigu toje situacijoje susimausi. Pvz. kalbėjimas prieš auditoriją - suprasti tai, ką kalbi; žinoti, kad auditorija TIKRAI nėra prieš tave asmeniškai nusiteikusi; pasiruošti iš anksto atsakymą, jeigu paklaus to, ko tu nežinai ("pasidomėsiu šia sritimi", "sutinku su jumis", "priimu jūsų pastabas" ir pan.); na ir.... kas bus, jeigu susimausi? tik paraudonuosi prieš grupę žmonių, kurie po 5 min tave pamirš, nes pernelyg užsiėmę savimi ir kitais reikalais; nueisi nuo "scenos" ir gyvensi toliau.