Gyventi reikia į priekį.

Šią / sekančią savaitę (bent jau Lietuvoje) pradės pumpurai sprogti. Vadinasi šalinti reikia visas negyvas šakas. Jeigu yra nušalusių - kerpi šaką iki sveiko žalio pumpuro. Dažnai dar atkarpai vidines šakas, kad sudaryti erdves būsimai lapijai. Kadangi pas tave jos dar jaunos, apie senų šakų pjovimą neverta kalbėti. Esminis - kerpi įstrižai ne horizontaliai, o kampu. Ir kai nekepins saulė ( debesuota, nelyja ir nepučia stiprus vėjas) - nupurkšti vario sulfato tirpalu. Gausiai patręšti laikas. Jos bunda.

Aš iš rudens nukarpiau viską. (Dar kažkur perskaičiau, kad šaką reikia kirpt, kai tik ant jos esantys žiedai nužydi. Taip ir padariau, tai vietoj nukirptų naujos šakos augo ir žydėjo antrą kartą). Šiemet tik šviežios šakos išaugo, pumpurai jau sukrauti.

Ačiū, žinosiu.

Rytas labas

Aš totaliai nesuprantu žmonių, kurie savo intymiais dalykais dalijasi spaudoje pvz. Čia arba verslas, arba totalus susireikšminimas ir dėmesio troškimas bet kokiomis priemonėmis. O tie, kurie sielą atlapoja, o kūno ne, nežinau... o ką apie tą kūną kalbėt? Galbūt kalba apie sielą, nes ten turinio daugiau, nei kūne?

Aš iš viso nesuturiu jokio poreikio dalintis intymiais dalykais. Nepriklausomai nuo to, ar jie vidiniai, ar fiziniai. Nežinau net kodėl... bet man iki šiol dar niekada nereikėjo peties, ant kurio galėčiau išsiverkti (gal kada ir prireiks, nzn). Aš su savim pasikalbu, išsiaiškinu, išsipykstu ir nusprendžiu kaip toliau darysiu. Ir einu toliau. Arba niekada nejaučiau nei noro, nei poreikio pasipasakoti kaip, su kuo ir kada aš užsiiminėju seksu ar apie kitus intymius kūno reikalus. Aš nebijau apie tai kalbėti, galiu be problemų konstatuoti faktą, kad vienoj ar kitoj situacijoj man buvo gerai/blogai, pikta/smagu, dariau vienaip ar kitaip ir t.t. Bet ten gilintis į kažkokias subtilybes ar lieti kažkokias tai emocijas kitiems. Tingiu aš...

Man primena viena zinoma zmogu. Beata Tiskevic. Ji parase knyga apie savo gyvenima, labai atvira. Pastoviai FB dalinosi apie save, mintis, patirtis, problemas, ieskojimus. Dabar jau maziau. Man atrodo tas viesas kalbejimas jai asmeniskai buvo pokalbis su savimi. FB ja seku ir knyga skaiciau. Idomu buvo. Susireiksminusi irgi neatrodo. Sakyciau atvirksciai.

Labas rytas Ryto skaitiniai prie kavutes



Susimasciau apie ta intymuma. Kodel kai kurie zmones ji apibrezia tik kaip fizini.
Dar pagalvojau apie senas diskusijas UMD. Jau pries n metu sakiau, kad intymiausia man dalintis tuo, kas ne materialu, kas sieloje, kas jautru. Tai atspindi mano poziuri, kad svarbiau zmogaus vidus, o ne jo materiali buveine (zinoma, kunas, jo gerove, irgi svarbu).
Ir izvelgiu siokia tokia priestara tarp sakanciu, kad siela svarbiausia, bet ja atlapojanciu i kaire desine, o kunas po 9 uzraktais, nors nera toks reiksmingas?
Ar tie zmones butent todel ir dalinasi su kitais tik tuo, kas svarbiausia, nes tik kunas menkas, nereiksmingas?
Ka jusgalvojate?

Man reikšminga viskas. Turbūt todėl dalinuosi labai mažai kuo.

Rytas labas

Aš totaliai nesuprantu žmonių, kurie savo intymiais dalykais dalijasi spaudoje pvz. Čia arba verslas, arba totalus susireikšminimas ir dėmesio troškimas bet kokiomis priemonėmis. O tie, kurie sielą atlapoja, o kūno ne, nežinau... o ką apie tą kūną kalbėt? Galbūt kalba apie sielą, nes ten turinio daugiau, nei kūne?

Aš iš viso nesuturiu jokio poreikio dalintis intymiais dalykais. Nepriklausomai nuo to, ar jie vidiniai, ar fiziniai. Nežinau net kodėl... bet man iki šiol dar niekada nereikėjo peties, ant kurio galėčiau išsiverkti (gal kada ir prireiks, nzn). Aš su savim pasikalbu, išsiaiškinu, išsipykstu ir nusprendžiu kaip toliau darysiu. Ir einu toliau. Arba niekada nejaučiau nei noro, nei poreikio pasipasakoti kaip, su kuo ir kada aš užsiiminėju seksu ar apie kitus intymius kūno reikalus. Aš nebijau apie tai kalbėti, galiu be problemų konstatuoti faktą, kad vienoj ar kitoj situacijoj man buvo gerai/blogai, pikta/smagu, dariau vienaip ar kitaip ir t.t. Bet ten gilintis į kažkokias subtilybes ar lieti kažkokias tai emocijas kitiems. Tingiu aš...

Galvoju lygiai taip pat.

Prisipažinsiu, kad tikrai neseku jos ir nežinau jos gyvenimo, bet pirma instinktyvi reakcija buvo "o man ji atrodo arogantiška ir pasipūtusi, nors kalba maloniai ir šypsosi". Ir žinokit vat nežinau iš kur ta mintis. Kažkada poroje laidų ar tai pokalbių aš ją mačiau ir man ji nepatiko. Greičiausiai tai niekuo nepagrįsta vidinė nuostata ir galimai aš ją pakeisčiau, jei pasidomėčiau labiau. Gal dėl tų "verktinių" man ji nepatiko.. nežinau. Pačiai dabar įdomu pasidarė, kodėl tokia mano reakcija buvo.

Ar gali būti viešas kalbėjimas pokalbiu su savim be jokio kito tikslo? Su savimi aš daug kalbuosi. Bet tam man scenos nereikia. O jai reikia. Kodėl? Kad būtų žinoma? Ar kad kažkam tai padėtų? Aš nežinau, bet mano mintys ta tema labai dviprasmiškos. Kažkokia ekshibicionizmo forma. Turbūt irgi turinti teisę būti ir savaime ne blogis. Aš netikiu tokio išsitaškymo altruistiškumu ar "oops, netyčia viešai gavos. Šimtą aštuoniasdešimt kartų" Nu bet čia gal jau mano pačios daugiau problema, tikrai ne kitų

Mane ji kartais erzina. Savo superjautrumu ir pan, bet cia mano problema.

As manau, mes nesusisnekeesim sita tema. Klausimai jusu komentare atrodo ne i tema. Net nezinau nuo ko pradeti.

Verktiniai seniai buvo. Dvieju, jaunu, naiviu merginu kurinys. Pacios greiciausiai nesuprato ka padare.

O kodel jus lyginate save su ja? Ji kitas zmogus, kita asmenybe, su kitokiu gyvenimu, poreikiais, istorija ir t.t. O is kur tos mintys apie altruistiskuma ir netycia isviesinta gyvenima? As nesuprantu sarysio is tikruju. Manau ji visko viesino, knyga rase butent del saves. Ir del savo egoistisku tikslu. Ta knyga kaip dienorastis. O egoistiniai tikslai ja automatiskai padaro susireiksminusia?