Vat dėl Venecijos turiu kažkokius mišrus jausmus. Nesu tikra ar ji man sukėlė labai didelį nuostabų jausmą.
Milane buvot? Aš vis dar katedros stogą pamenu su siaubu: šlapia, slidu ir aš griuvineju.
Ne, Milane nebuvom. Apvažiavom Gardą, palei ją apžiūrėjom Sirmione, Marcesine (čia ir nakvojom, su vaizdu į ežerą ir pilį) ir Lazise. Iš ten ynėm į Veneciją, pakeliui užsukom į Veroną.
Venecija tikrai nevienareikšmišką įspūdį paliko. Ar grįžt norėčiau - tikrai nežinau, bet vieną kartą apsilankyti labai verta. Toks keistas jausmas, kuris ypatingai ryškus jau sutemus - lyg vaikščiotum po kapines. Ar būtum šalia mirštančio, kuris tuoj tuoj iškvėps paskutinį atodūsį. Praktiškai mirtina tyla, apšvietimas minimalus, jei ir matosi žmonės, tai jie kaip vaiduokliai - tyliai eina, kalba pašnibždom, jokio juoko, jokios muzikos, kas labai keista tokioj vietoj, kur daug turistų/atostogautojų. Tos gatvelės-labirintai iš viso kažkas nenusakomo. Va reikėtų dabar nupasakot, kaip nuo stoties nueiti iki mūsų nakvynės vietos - niekaip neįstengčiau. O nuvesti galėčiau.
Tai ne kitoks miestas. Tai kitoks pasaulis. Kažkoks trečiasis išmatavimas, prie kurio esi priverstas prisitaikyti. Čia nepaskubėsi. Viskas vyksta tokiu ritmu, kokį užduoda Venecija - lėtai, atsargiai ir pagarbiai.