servetėles aš nuolat kaitalioju, kai turiu jų keletą, tai ir neatsibosta, jos gal ne tokios didelės kaip M.Jolančiuko, bet vistiek l. gražu. Jokio kaimo man neprimena. pasitiesčiau tokią ananasinę, ant jos vazelę su astrais, juk tikra manų puošmena būtų M.Jolančiuk, narpliok toliau, labai gražu
aciu aciu, kad pagyret, man cia tu pagyru bet dukriukas laiminga kaip slyva, kai parodziau aisku, idomu jai, padejo kirpti, mate, kaip siuti nelengva...
keisciausia, kad vaikai turi kalnus minkstu zaisliuku, su jais nezidzia, o situs abu iskart pasidalino: Tadas - suneliui, Pukute - dukriukui ir miega su jais va, verta vadinasi, siuti buvo
čia mano priešpaskutinė nerta servetėlė ( paskutinę dar reikia sutvarkyti - išskalbti, pasdandinti ir ištempti) ,
tik vat nėriau servetėlė, o išėjo visai nebloga staltiesė ( skersmuo 150 cm )
Vau! Dievinu tokius rankdarbius. Leniu galvą prieš nėrėjos kantrybę ir servetėlės-staltiesėlės grožį.. Ech, turėčiau apvalų staliuką, iš karto kaulinčiau rasčiuko schemutę.