Oj nezinau, aš irgi galvojau, kad jau niekada savo vaiko nemusiu...Iki 5 metu ir nemusiau, graziai isvareme ir visus isterijos priepuolius, kai ko nors negaudavo, ir griuvimus ant zemes be dirzo...bet stai grazieji 6-7 metai...ir ka gavo siknon ir labai buvo veiksminga, nes kai jau graziai nebesusisneki, kai vaikui tampa nsvarbu, ka tevai sneka, kai tik jis pats tampa svarbus...ka as zinau. Manau, kad vietoj, tinkamai, paaiskinus uz ka - reikia. Vaikas visada turi zinoti uz ka baudziamas. Mes veliau aptareme ta situacija, pasnekejome, kas buvo negerai, kodel taip, o ne kitaip. Po dirzo, buvome isgirsti...
Vaikysteje gaudavo dirzu per uzpakali, bet visada buvo uz ka. Jokios agresijos tai man nekele, atvirksciai visada vengdavau konfliktu ir iki siol vengiu ir pagiezos ar pykcio tevams nejauciu. Nusipelnydavau. Visada zinojau uz ka gaunu ir uz ka galiu gauti, nes buvo taisykles. Pavyzdziui, visada zinojau, kad gausiu lupt uz mela...Uz tiesa, kad ir kokia ji budavo, niekada negavau lupt. Tokiu atveju su manimi daug kalbedavo. Ir as taip stengiuosi.
Zodziu, tegu mamytes, kurios uzaugino savo vaika be musimo ir gerai isauklejo paraso, kaip jos tai padare, nes kai tavo vaikui keli menesiai ar trys metukai lengva rasyti, akd esi pries fizines bausmes...as ir taip darydavau...