Pradedant nuo pradžių, nėštumas buvo sklandus, labai laukiau dekretinių atostogų - kada galėsiu paruošti kraitelį, susidėti rankinę į gimdymo namus ir ramiai laukti gimdymo. Su pirmąją dukra irgi neturėjau galimybės laukti sąrėmių rankas susidėjus, tai jau dievagojausi kad šį kartą taip nebus. Na ir. . .
Sulaukiau dekretinių atostogų, tą dieną poliklinikoj padarė echoskopiją, tyrimus viskas labai gerai. Išrašė biuletenį, pasiskundžiau kad šiek tiek pakietėja pilvukas, bet daktarė nuramino kad taip gali būti, tuo labiau neskausmingi tie susitraukimai ir nelabai dažni. Skyrė pagerti magnio ir tiek. Aš su tuo biuleteniu į darbovietę, į Sodrą susitvarkiau visus popierius ir pagaliau esu atostogose
Naktį apie 1 val. pabudau, nuėjau į wc, grižau į lovą. Va tada ir prasidėjo... Pajutau kaip kažkas šilto nutekėjo per kojas.. Pirma mintis buvo, kad vandenys. Pašokau iš lovos, nulėkiau įsijungiau šviesą ir pamatau kad tai kraujas..... gabalas placentos.. Nežinau ką daryt.. Pažadinau vyrą, tas iš siaubo net greitosios telefoną pamiršęs... O aš vos sujudu ir kraujas plūsta... Prisiskambinom greitajai, susakėm kad beveik 30 savaičių nėštumas, kas ir kaip. Pirmiausia paprašiau kad vyras paklausytų ar širdelė vaikelio plaka, išgirdo plakimą dėkui Dievui.. Laukėm, kaip man pasirodė amžinybę kol atvažiavo greitoji ir įėjusi apsimiegojusi kokia tai moteriškė paklausė kiek čia? 3 savaitės nėštumo??? Paskui pamatavo kraujo spaudimą, bandė klausytis širdutę kol galų gale pasakė kad važiuojam į ligoninę. Kadangi vyras turėjo likti su musu dvimete vyreniąją, tai išvažiavau i gimdymo namus viena. Greitojoj dar bandžiau klausti felčerės ar girdėjo plakant širdelę, bet ji sumurmėjo, kad jos tas aparatas silpnas, kad reikia čia ginekologų klausti ir maždaug neklausinėk leisk miegot. Na nebekalbinau aš jos... Rankos kojos dreba, bet kažkaip tikiuosi kad viskas bus gerai. Nuvažiavus prie Antakalnio klinikų iškilo klausimas kur mane vežti ar į ginekologinį skyrių, ar į akušerinį... Nežinau kiek dar laiko aš prabuvau greitojoj prie ligoninės.. Galų gale nusprendė nepamenu kur, nes paskui viskas vyko kaip per miglą... Pasitiko mus užsimiegojusi gydytoja, aišku sutrukdėm 2 val nakties Pasakius, kad kraujuoju, apžiūrėjo echoskopu placenta vietoj, širdelė plaka. Paskui apžiūrėjo, kad greitojoj pasirodo nutekėjo vandenys.... Tada jau nukreipė mane tiesiai į gimdyklą... Ten pradėjo gydytojai manęs klausinėti kas ir kaip, gal pasitempiau, gal trauma kokia buvo, gal sunkiai kėliau... Na kaip ir nieko panašaus nebuvo.. Dar kartą apžiūrėjo gydytoja ginekologė ir užklausė dar apie pridėtinę placentą kažką. Toliau viskas vyko žaibiškai, pradėjo man kišti popierių krūvas pasirašinėti, kad sutinku operuotis. Aš vos spėjau vyrui paskambinti pasakyti kad man darys Cezarį. Į operacinę mane išvežė nenusakomu greičiu pusė trijų nakties.
Pooperacinėje palatoje atsibudusi suvokiau, kad įvyko kažkas baisaus ir nepataisomo... Sužinau, kad 2:49 po Cezario pjūvio gimė giliai neišnešiota mergaitė, 2-7 balai pagal APGAR, 1300g svorio, 41cm ūgio, būklė kraštutinai sunki, tačiau stabili.
Savo mergytę pamačiau tik kitą dieną, mažutė, silpnutė, pati nekvėpavo, kadangi nespėjo subrandinti plaučiukų, maitinosi per zondą.. Medikai nežadėjo nieko gero, mums reikėjo tik laukti, kol ji pati užsikabins už gyvenimo arba ne....
Ačiū Dievui, ketvirtą parą po gimimo ji užsikabino už gyvenimo, 9 parą pradėjo pati kvėpuoti, o 13 parą išleido mus į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių.
Po dviejų mėnesių grįžome į namus, svėrė mano coliukė 2750g ir atrodė neįtikėtinai didelė .
Priešlaikinio gimdymo priežastis ūmus placentos infarktas... Nors 10 minučių vėliau padaryta operacija galėjo nebeišgelbėti vaikelio, kadangi atsidalinus placentai kūdikis pradėjo dusti...
Šiandien mums jau pusmetis, augam, džiaugiamės gyvenimu ir dėkojam likimui, kad esam kartu.
