Liūdnas savaitgalis, savaitės pradžia...
Kažkaip negaliu į vėžes įeit po Tos žinios apie Kernagio mirtį ir visų tų laidų laidelių, straipsnių straipsnelių žiūrėjimo...
Vakar taip gražiai pasakė laidos vedėjas, perfrazavęs Juozapaičio mintį...laimingi tie, kurie vaikystėje turėjo mamą, tėtį ir Vytautą Kernagį...
Man atrodo kad išėjo ne ŽMOGUS, o tiesiog dingo didžiulis gabalas gyvenimo...gabalas gyvenimo dalies

Nors asmeniškai ir nepažinojau, tačiau jis buvo ne tik savo šeimos, jis buvo mūsų visų...
Visdėlto neteisingas tas gyvenimas...
Labai man gražūs žodžiai kuriuos perskaičiau Delfyje:
Deja, šūkis Benai, plaukiam į Nidą! jau nereikš to, ką reiškė iki šiol. Šią dieną galima guostis: Benai, susitiksime Nidoje!. Nidoje, kurioje nėra žemiškų vargų.--------------------------------------------------------------------------------------------
Kai ryto paukščiai dangų palies,
Palies medžius, rasotą žolę
Ir jų giesmė tave apglėbs,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai iš dangaus staiga nelauktas,
Nors visą dieną saulė švietė,
Pradės lietus tau veidą glostyt,
Nenusigąsk - tai aš.
Kai vakare už ievų girios
Išgirsi vaikštant paukštį mažą
Ir jo akis tu pamatysi,
Nenusigąsk - tai aš. Tai Jis. Dabar visados.
Уехала на встречу со СЧАСТЬЕМ.....А оно, это СЧАСТЬЕ, оказалось ещё больше, чем я думала...