mes neturim tokiu draugu
mes neturim tokiu draugu 
fgal greiciau mes kitiems tokie atrodome 
fgal greiciau mes kitiems tokie atrodome
laimei ar nelaimei, pažįstų tokią personą 
tai vyro šefas, o kadangi iš jo butą nuomojamės, be to, dažnokai ir tokie darbiniai vakarėliai būna su antrom pusėm, tai šiokią tokią nuomonę, tinkamą šiai temai, apie tą žmogų esu susidariusi...
1. Vakarieniaujant restorane su draugais, niekada nesidalina sąskaitos - t.y. moka tik už save. Žinoma, tai ne jokia nuodėmė. Bet dažniausiai vakarienės kviečiamės ir kokį garbingą svečią, gero mums padariusį (personos iš kitų šalių, atvykusios kursų įdomių padėstyti, patirtimi pasidalinti), tai kaip ir logiška, kad tą svečią mes vaišiname. Vaišina, t.y. sąskaitą apmoka pasidalinę visi, tik ne vyro šefas ( pavadinkime jį Manueliu).
Taigi vakarienė į pabaigą, visi traukiasi pinigines, svečias kiša pinigų kupiūrą, šalia sėdintysis stumia ją atgal sakydamas na ką jūs, jūs mūsų svečias, o Manuelis, priešais sėdėdamas, šnypščia: Tu ką, gal iš savo kišenės UŽ JĮ MOKĖSI?
Atnešama sąskaita, visi garbingai susimeta lygiosiomis (netgi tas, kuris atėjo vėliau ir išgėrė tik alaus bokalą, deda dvidešimt kartų didesnį mokestį nei tas jo alus vertas), o Manuelis sąžiningai atskaičiuoja centas į centą už savo suvartotą maistą.. Pastaba - iš visų ten sėdinčių būtent jis uždirba daugiausiai.
2. Ta pati situacija tik jau kitą dieną, tik Manuelis, neturintis smulkių ir padėjęs šiek tiek didesnę kupiūrą nei jo sąskaita, nusiveja padavėją atsiimti grąžos....atsiima visą grąžą, nesvarbu, kad joje - ir bendradarbių palikti arbatpinigiai...
3. Nežinau, ar trečią situaciją galima priskirti taupumui - manau, labiau šykštumą ir norą pasipelnyti. Taigi Manuelis mus išnuomavo savo butą, kuris jau kelis metus, savininkui išsikėlus į didelį namą, stovi tuščias. Sutariama kaina, ir Manuelis, įkvėpimo pagautas, pasiūlo mums pasilikti ir kelis senus baldus, mat jam nėra kur jų dėti. Sutinkame, nepamaišys. Tačiau kitą dieną, pasirašant sutartį, staigu užsimano tuos baldus apmokestinti - kad kas mėnesį jam mokėtume neva už tų baldų vartojimą. Žinoma, atsisakome, nes už tuos pinigus metų pabaigoje galėtume nusipirkti naujų baldų komplektą. ir.... Manuelis, sumokėjęs baldų išvežėjams už baldų išnešimą, tuos baldus jiems ir padovanoja Atseit, jei jau jam tie baldai nereikalingi ir pelno neneša, geriau juos visai išmesti...
tai vyro šefas, o kadangi iš jo butą nuomojamės, be to, dažnokai ir tokie darbiniai vakarėliai būna su antrom pusėm, tai šiokią tokią nuomonę, tinkamą šiai temai, apie tą žmogų esu susidariusi...1. Vakarieniaujant restorane su draugais, niekada nesidalina sąskaitos - t.y. moka tik už save. Žinoma, tai ne jokia nuodėmė. Bet dažniausiai vakarienės kviečiamės ir kokį garbingą svečią, gero mums padariusį (personos iš kitų šalių, atvykusios kursų įdomių padėstyti, patirtimi pasidalinti), tai kaip ir logiška, kad tą svečią mes vaišiname. Vaišina, t.y. sąskaitą apmoka pasidalinę visi, tik ne vyro šefas ( pavadinkime jį Manueliu).
Taigi vakarienė į pabaigą, visi traukiasi pinigines, svečias kiša pinigų kupiūrą, šalia sėdintysis stumia ją atgal sakydamas na ką jūs, jūs mūsų svečias, o Manuelis, priešais sėdėdamas, šnypščia: Tu ką, gal iš savo kišenės UŽ JĮ MOKĖSI?
Atnešama sąskaita, visi garbingai susimeta lygiosiomis (netgi tas, kuris atėjo vėliau ir išgėrė tik alaus bokalą, deda dvidešimt kartų didesnį mokestį nei tas jo alus vertas), o Manuelis sąžiningai atskaičiuoja centas į centą už savo suvartotą maistą.. Pastaba - iš visų ten sėdinčių būtent jis uždirba daugiausiai.
2. Ta pati situacija tik jau kitą dieną, tik Manuelis, neturintis smulkių ir padėjęs šiek tiek didesnę kupiūrą nei jo sąskaita, nusiveja padavėją atsiimti grąžos....atsiima visą grąžą, nesvarbu, kad joje - ir bendradarbių palikti arbatpinigiai...
3. Nežinau, ar trečią situaciją galima priskirti taupumui - manau, labiau šykštumą ir norą pasipelnyti. Taigi Manuelis mus išnuomavo savo butą, kuris jau kelis metus, savininkui išsikėlus į didelį namą, stovi tuščias. Sutariama kaina, ir Manuelis, įkvėpimo pagautas, pasiūlo mums pasilikti ir kelis senus baldus, mat jam nėra kur jų dėti. Sutinkame, nepamaišys. Tačiau kitą dieną, pasirašant sutartį, staigu užsimano tuos baldus apmokestinti - kad kas mėnesį jam mokėtume neva už tų baldų vartojimą. Žinoma, atsisakome, nes už tuos pinigus metų pabaigoje galėtume nusipirkti naujų baldų komplektą. ir.... Manuelis, sumokėjęs baldų išvežėjams už baldų išnešimą, tuos baldus jiems ir padovanoja
Atseit, jei jau jam tie baldai nereikalingi ir pelno neneša, geriau juos visai išmesti...
QUOTE(Virdzinija @ 2006 09 08, 03:09)
laimei ar nelaimei, pažįstų tokią personą tai vyro šefas, o kadangi iš jo butą nuomojamės, be to, dažnokai ir tokie darbiniai vakarėliai būna su antrom pusėm, tai šiokią tokią nuomonę, tinkamą šiai temai, apie tą žmogų esu susidariusi...
1. Vakarieniaujant restorane su draugais, niekada nesidalina sąskaitos - t.y. moka tik už save. Žinoma, tai ne jokia nuodėmė. Bet dažniausiai vakarienės kviečiamės ir kokį garbingą svečią, gero mums padariusį (personos iš kitų šalių, atvykusios kursų įdomių padėstyti, patirtimi pasidalinti), tai kaip ir logiška, kad tą svečią mes vaišiname. Vaišina, t.y. sąskaitą apmoka pasidalinę visi, tik ne vyro šefas ( pavadinkime jį Manueliu).
Taigi vakarienė į pabaigą, visi traukiasi pinigines, svečias kiša pinigų kupiūrą, šalia sėdintysis stumia ją atgal sakydamas na ką jūs, jūs mūsų svečias, o Manuelis, priešais sėdėdamas, šnypščia: Tu ką, gal iš savo kišenės UŽ JĮ MOKĖSI?
Atnešama sąskaita, visi garbingai susimeta lygiosiomis (netgi tas, kuris atėjo vėliau ir išgėrė tik alaus bokalą, deda dvidešimt kartų didesnį mokestį nei tas jo alus vertas), o Manuelis sąžiningai atskaičiuoja centas į centą už savo suvartotą maistą.. Pastaba - iš visų ten sėdinčių būtent jis uždirba daugiausiai.
2. Ta pati situacija tik jau kitą dieną, tik Manuelis, neturintis smulkių ir padėjęs šiek tiek didesnę kupiūrą nei jo sąskaita, nusiveja padavėją atsiimti grąžos....atsiima visą grąžą, nesvarbu, kad joje - ir bendradarbių palikti arbatpinigiai...
3. Nežinau, ar trečią situaciją galima priskirti taupumui - manau, labiau šykštumą ir norą pasipelnyti. Taigi Manuelis mus išnuomavo savo butą, kuris jau kelis metus, savininkui išsikėlus į didelį namą, stovi tuščias. Sutariama kaina, ir Manuelis, įkvėpimo pagautas, pasiūlo mums pasilikti ir kelis senus baldus, mat jam nėra kur jų dėti. Sutinkame, nepamaišys. Tačiau kitą dieną, pasirašant sutartį, staigu užsimano tuos baldus apmokestinti - kad kas mėnesį jam mokėtume neva už tų baldų vartojimą. Žinoma, atsisakome, nes už tuos pinigus metų pabaigoje galėtume nusipirkti naujų baldų komplektą. ir.... Manuelis, sumokėjęs baldų išvežėjams už baldų išnešimą, tuos baldus jiems ir padovanoja Atseit, jei jau jam tie baldai nereikalingi ir pelno neneša, geriau juos visai išmesti...
tai vyro šefas, o kadangi iš jo butą nuomojamės, be to, dažnokai ir tokie darbiniai vakarėliai būna su antrom pusėm, tai šiokią tokią nuomonę, tinkamą šiai temai, apie tą žmogų esu susidariusi...1. Vakarieniaujant restorane su draugais, niekada nesidalina sąskaitos - t.y. moka tik už save. Žinoma, tai ne jokia nuodėmė. Bet dažniausiai vakarienės kviečiamės ir kokį garbingą svečią, gero mums padariusį (personos iš kitų šalių, atvykusios kursų įdomių padėstyti, patirtimi pasidalinti), tai kaip ir logiška, kad tą svečią mes vaišiname. Vaišina, t.y. sąskaitą apmoka pasidalinę visi, tik ne vyro šefas ( pavadinkime jį Manueliu).
Taigi vakarienė į pabaigą, visi traukiasi pinigines, svečias kiša pinigų kupiūrą, šalia sėdintysis stumia ją atgal sakydamas na ką jūs, jūs mūsų svečias, o Manuelis, priešais sėdėdamas, šnypščia: Tu ką, gal iš savo kišenės UŽ JĮ MOKĖSI?
Atnešama sąskaita, visi garbingai susimeta lygiosiomis (netgi tas, kuris atėjo vėliau ir išgėrė tik alaus bokalą, deda dvidešimt kartų didesnį mokestį nei tas jo alus vertas), o Manuelis sąžiningai atskaičiuoja centas į centą už savo suvartotą maistą.. Pastaba - iš visų ten sėdinčių būtent jis uždirba daugiausiai.
2. Ta pati situacija tik jau kitą dieną, tik Manuelis, neturintis smulkių ir padėjęs šiek tiek didesnę kupiūrą nei jo sąskaita, nusiveja padavėją atsiimti grąžos....atsiima visą grąžą, nesvarbu, kad joje - ir bendradarbių palikti arbatpinigiai...
3. Nežinau, ar trečią situaciją galima priskirti taupumui - manau, labiau šykštumą ir norą pasipelnyti. Taigi Manuelis mus išnuomavo savo butą, kuris jau kelis metus, savininkui išsikėlus į didelį namą, stovi tuščias. Sutariama kaina, ir Manuelis, įkvėpimo pagautas, pasiūlo mums pasilikti ir kelis senus baldus, mat jam nėra kur jų dėti. Sutinkame, nepamaišys. Tačiau kitą dieną, pasirašant sutartį, staigu užsimano tuos baldus apmokestinti - kad kas mėnesį jam mokėtume neva už tų baldų vartojimą. Žinoma, atsisakome, nes už tuos pinigus metų pabaigoje galėtume nusipirkti naujų baldų komplektą. ir.... Manuelis, sumokėjęs baldų išvežėjams už baldų išnešimą, tuos baldus jiems ir padovanoja
Atseit, jei jau jam tie baldai nereikalingi ir pelno neneša, geriau juos visai išmesti... Tavo Vyrui darbą reikia keisti, nes jai gyveni šefo bute už butą visai nereikia mokėti, kai mes su vyru gyvenome nemokėjome net už komunalines tik vieną kart paprašė už vandenį sumokėti, nes neisivaizdavo kaip galima išleist vandens už 140 , bet mes šią klaidą pripažystame patys ir nesiginčydami sumokėjome. Dabar pakeitė vyras darbą, bet vistiek yra butas kur galima nemokamai gyvent, bet mes atsisakėm, nes su vaiku bardakas namie vyksta, o ten reiketų karts nuo karto kažką priimti nakvynei (pvz. šefą, nes jis kitam mieste gyvena).
nu jo net patiket sunku 
net patiket sunku
QUOTE(Sigutte @ 2006 09 08, 12:02)
Aš nesuprantu kaip dar jam atlyginimą moka, pas mus siuvimo scehas yra mieste kur atlyginimams gaili pinigų, visiems minimumus moka, nors kai priema į darbą daugiau žadą (žinoma ten truksta darbuotojų)
QUOTE(Virdzinija @ 2006 09 08, 04:09)
laimei ar nelaimei, pažįstų tokią personą tai vyro šefas, o kadangi iš jo butą nuomojamės, be to, dažnokai ir tokie darbiniai vakarėliai būna su antrom pusėm, tai šiokią tokią nuomonę, tinkamą šiai temai, apie tą žmogų esu susidariusi...
1. Vakarieniaujant restorane su draugais, niekada nesidalina sąskaitos - t.y. moka tik už save. Žinoma, tai ne jokia nuodėmė. Bet dažniausiai vakarienės kviečiamės ir kokį garbingą svečią, gero mums padariusį (personos iš kitų šalių, atvykusios kursų įdomių padėstyti, patirtimi pasidalinti), tai kaip ir logiška, kad tą svečią mes vaišiname. Vaišina, t.y. sąskaitą apmoka pasidalinę visi, tik ne vyro šefas ( pavadinkime jį Manueliu).
Taigi vakarienė į pabaigą, visi traukiasi pinigines, svečias kiša pinigų kupiūrą, šalia sėdintysis stumia ją atgal sakydamas na ką jūs, jūs mūsų svečias, o Manuelis, priešais sėdėdamas, šnypščia: Tu ką, gal iš savo kišenės UŽ JĮ MOKĖSI?
Atnešama sąskaita, visi garbingai susimeta lygiosiomis (netgi tas, kuris atėjo vėliau ir išgėrė tik alaus bokalą, deda dvidešimt kartų didesnį mokestį nei tas jo alus vertas), o Manuelis sąžiningai atskaičiuoja centas į centą už savo suvartotą maistą.. Pastaba - iš visų ten sėdinčių būtent jis uždirba daugiausiai.
2. Ta pati situacija tik jau kitą dieną, tik Manuelis, neturintis smulkių ir padėjęs šiek tiek didesnę kupiūrą nei jo sąskaita, nusiveja padavėją atsiimti grąžos....atsiima visą grąžą, nesvarbu, kad joje - ir bendradarbių palikti arbatpinigiai...
3. Nežinau, ar trečią situaciją galima priskirti taupumui - manau, labiau šykštumą ir norą pasipelnyti. Taigi Manuelis mus išnuomavo savo butą, kuris jau kelis metus, savininkui išsikėlus į didelį namą, stovi tuščias. Sutariama kaina, ir Manuelis, įkvėpimo pagautas, pasiūlo mums pasilikti ir kelis senus baldus, mat jam nėra kur jų dėti. Sutinkame, nepamaišys. Tačiau kitą dieną, pasirašant sutartį, staigu užsimano tuos baldus apmokestinti - kad kas mėnesį jam mokėtume neva už tų baldų vartojimą. Žinoma, atsisakome, nes už tuos pinigus metų pabaigoje galėtume nusipirkti naujų baldų komplektą. ir.... Manuelis, sumokėjęs baldų išvežėjams už baldų išnešimą, tuos baldus jiems ir padovanoja Atseit, jei jau jam tie baldai nereikalingi ir pelno neneša, geriau juos visai išmesti...
tai vyro šefas, o kadangi iš jo butą nuomojamės, be to, dažnokai ir tokie darbiniai vakarėliai būna su antrom pusėm, tai šiokią tokią nuomonę, tinkamą šiai temai, apie tą žmogų esu susidariusi...1. Vakarieniaujant restorane su draugais, niekada nesidalina sąskaitos - t.y. moka tik už save. Žinoma, tai ne jokia nuodėmė. Bet dažniausiai vakarienės kviečiamės ir kokį garbingą svečią, gero mums padariusį (personos iš kitų šalių, atvykusios kursų įdomių padėstyti, patirtimi pasidalinti), tai kaip ir logiška, kad tą svečią mes vaišiname. Vaišina, t.y. sąskaitą apmoka pasidalinę visi, tik ne vyro šefas ( pavadinkime jį Manueliu).
Taigi vakarienė į pabaigą, visi traukiasi pinigines, svečias kiša pinigų kupiūrą, šalia sėdintysis stumia ją atgal sakydamas na ką jūs, jūs mūsų svečias, o Manuelis, priešais sėdėdamas, šnypščia: Tu ką, gal iš savo kišenės UŽ JĮ MOKĖSI?
Atnešama sąskaita, visi garbingai susimeta lygiosiomis (netgi tas, kuris atėjo vėliau ir išgėrė tik alaus bokalą, deda dvidešimt kartų didesnį mokestį nei tas jo alus vertas), o Manuelis sąžiningai atskaičiuoja centas į centą už savo suvartotą maistą.. Pastaba - iš visų ten sėdinčių būtent jis uždirba daugiausiai.
2. Ta pati situacija tik jau kitą dieną, tik Manuelis, neturintis smulkių ir padėjęs šiek tiek didesnę kupiūrą nei jo sąskaita, nusiveja padavėją atsiimti grąžos....atsiima visą grąžą, nesvarbu, kad joje - ir bendradarbių palikti arbatpinigiai...
3. Nežinau, ar trečią situaciją galima priskirti taupumui - manau, labiau šykštumą ir norą pasipelnyti. Taigi Manuelis mus išnuomavo savo butą, kuris jau kelis metus, savininkui išsikėlus į didelį namą, stovi tuščias. Sutariama kaina, ir Manuelis, įkvėpimo pagautas, pasiūlo mums pasilikti ir kelis senus baldus, mat jam nėra kur jų dėti. Sutinkame, nepamaišys. Tačiau kitą dieną, pasirašant sutartį, staigu užsimano tuos baldus apmokestinti - kad kas mėnesį jam mokėtume neva už tų baldų vartojimą. Žinoma, atsisakome, nes už tuos pinigus metų pabaigoje galėtume nusipirkti naujų baldų komplektą. ir.... Manuelis, sumokėjęs baldų išvežėjams už baldų išnešimą, tuos baldus jiems ir padovanoja
Atseit, jei jau jam tie baldai nereikalingi ir pelno neneša, geriau juos visai išmesti... pasitaiko gi visokiu asilu...
QUOTE(mutantė @ 2006 09 08, 12:00)
Tavo Vyrui darbą reikia keisti, nes jai gyveni šefo bute už butą visai nereikia mokėti, kai mes su vyru gyvenome nemokėjome net už komunalines tik vieną kart paprašė už vandenį sumokėti, nes neisivaizdavo kaip galima išleist vandens
kaip tai nereikia mokėti
tą butą mums pasiūlė nuomoti, nes senam bute kontraktas baiginėjosi... tai ir sutikom... su juo stengiamės bendrauti taip> skirti darbo ir asmeninius reikalus, taigi nuomos kontraktą sudarėme kaip su eiliniu žmogeliu, o ne vyro viršininku 
Ne Motina Teresė juk, kad iš geros širdies leistų savo tuščiame bute gyventi, darosi biznį kaip ir visi čia aplinkui 
nu bet ir istoriju cia prisiskaiciau sunku patiketi, kad tai- ne anekdotai 
sunku patiketi, kad tai- ne anekdotai
QUOTE(mutantė @ 2006 09 08, 12:06)
Aš nesuprantu kaip dar jam atlyginimą moka, pas mus siuvimo scehas yra mieste kur atlyginimams gaili pinigų, visiems minimumus moka, nors kai priema į darbą daugiau žadą (žinoma ten truksta darbuotojų)
atlyginimą ne jis mano vyrui moka, o valstybė (darbas vyriausybėje). O tas šefas - ne vienintelis, yra dar didesnių šefų
ir vyras pavaldinių turi... vienu žodžiu, tai ne privati kompanija Mes, kai einam su draugais vakarieniauti, tai visada pešamės, kas mokės, t.y. ir vieni, ir kiti nori vaišinti. Ne dėl pinigų pertekliaus, o iš draugiškumo
QUOTE(Aii @ 2006 09 05, 21:50)
Pas mus kompanijoj,tai situacija tokia.Kad eini i gimtadieni nesiesi maisto ir dar uzsipraso dovanos.Mane siutina nerealiai,o visiems atrodo normalu.Kaip jum atrodo?
I mano gimtadieni niekad nieks maisto nesinese,nes kazkaip sugebu pavaisint.O ne laukt kas ka atsines.
I mano gimtadieni niekad nieks maisto nesinese,nes kazkaip sugebu pavaisint.O ne laukt kas ka atsines.
Pas mus kompanijoj iprasta, kad kieno gimtadienis tas pasirupina maistu ir minimaliai alkoholio, o sveciai atsinesa ka nores gerti ir dovaneles. Man tai atarodo normalu
Bet viena karta pazistamas pakviete i gimtadieni atseit simboliskai atsvest siauram rate, kai paklausem ar reikia kazko atsinest tai tipo gert atneskyt ko noryt, o ar maisto bus paklausem, tai sako jei jus noresyt valgyt tai atsineskyt ir savaime aisku dovana nesemes. Tai as buvau pasiutus iki isprotejimo
Patys sau vakareli padarem ir dar dovanas padovanojom... Tokie atvejai man yra nepriimtini.
Dar kitas atvejis irgi neblogas buvo, pakvietem mes draugus vakara praleist pas save. Visi atsinese gerimu, ir vienas pries iseinant savo buteli issinesa su savim, nes ten dar liko viskio
Man tai nesuprantama 
nu nezinau del gimtadieniu ko piktintis. Mano vienos drauges graugiu rate (gerai cia pasakiau ) yra tokia tradicija: ta kuri svencia gimtadieni - NIEKO NEDARO. Pries gimtadieni susirenka visos podruzkes ir nusprendzia koki siurpriza jubiliatei padaryti. Jubiliate nezino nei kur sves , nei kaip sves. Jos laukia siurprizas ir gimtadienio dovana. Nemaza. Nuo visu draugiu. Ir ne viena dovanotoja nesiparina, nes zino, kad kai bus jos gimtadienis, ji atsiims savo pyrago dali
Ir man taip atrodo teisinga. Teisinga, kai per savo gimtadieni nereik misrainiu pjaustyti ir aplink svecius tupineti arba gimtadienio menesi pasispausti, nes reiks kruva draugu vaisinti.
Mano pacios gimtadienis nuo pat paauglyste buvo sunestinis. Turistinis - vasaros sezono uzdarymas. Tai pradejau organizuoti, nes pinigeliu neturejau, o draugu buvo begales. Suvaziuodavo is visos LT. Susivezdavo viska, o dovanas dovanodavo simbolines. Tokia buvo gimtadienio salyga. Mano gimtadieniu laukdavo visi. Kartais labiau nei savo, nes gi bus fainas visu suvaziavimas, tusas, nereik rupintis dovanom etc.
dabar irgi panasiai darau: prigrasinu , kad jokiu dovanu(atnesa simbolines) ir visos varom i koki boulinga ar bara. Mokame visos uz save. Gal mane irgi laiko skriaga? bet as nenoriu gimtadienio- barteriniu mainu. Noriu just pasibuvimo su man fainais zmonem.
Va kokia ilga litanija parasiau...
) yra tokia tradicija: ta kuri svencia gimtadieni - NIEKO NEDARO. Pries gimtadieni susirenka visos podruzkes ir nusprendzia koki siurpriza jubiliatei padaryti. Jubiliate nezino nei kur sves , nei kaip sves. Jos laukia siurprizas ir gimtadienio dovana. Nemaza. Nuo visu draugiu. Ir ne viena dovanotoja nesiparina, nes zino, kad kai bus jos gimtadienis, ji atsiims savo pyrago dali Ir man taip atrodo teisinga. Teisinga, kai per savo gimtadieni nereik misrainiu pjaustyti ir aplink svecius tupineti arba gimtadienio menesi pasispausti, nes reiks kruva draugu vaisinti.
Mano pacios gimtadienis nuo pat paauglyste buvo sunestinis. Turistinis - vasaros sezono uzdarymas. Tai pradejau organizuoti, nes pinigeliu neturejau, o draugu buvo begales. Suvaziuodavo is visos LT. Susivezdavo viska, o dovanas dovanodavo simbolines. Tokia buvo gimtadienio salyga. Mano gimtadieniu laukdavo visi. Kartais labiau nei savo, nes gi bus fainas visu suvaziavimas, tusas, nereik rupintis dovanom etc.
dabar irgi panasiai darau: prigrasinu , kad jokiu dovanu(atnesa simbolines) ir visos varom i koki boulinga ar bara. Mokame visos uz save. Gal mane irgi laiko skriaga?
bet as nenoriu gimtadienio- barteriniu mainu. Noriu just pasibuvimo su man fainais zmonem.Va kokia ilga litanija parasiau...
