Labas vakaras. Mano sūnui jau 26 metai(tikriausiai tiek ar panašiai ir daugeliui iš Jūsų), jis gimė su spina bifida. Ir geriausia, ką aš galėjau jam duoti-tai sesė. Gimdžiau vėl greitai ir aišku tais laikais be jokių tyrimų(tik echoskopiją susikombinavau onkologijos ligoninėj) ir vėl aišku kaip ir pirmąjį-su Cezariu.Tarp mano vaikų 2,2 metų skirtumas, gal todėl tarp jų buvo o ir liko labai tamprus ryšys. Maži jie žaisdavo kartu, o kai užaugo žino visas vienas kito paslaptis, padeda vienas kitam net diplominius rašyti. Sūnus dėl sesės padarytų viską (man net neleidžiama jos kritikuoti), o kai aš jau nebeįveikiu

, savo senbernio-tai užtenka pasakyti, kad sesei paskųsiu. Jis ja labai didžiuojasi, vis kviečiasi pas save į pajūrį (ten dirba treneriu), o man tai aišku, vis "vietų nėra"

.
Dukrai brolio liga irgi turėjo įtakos ir charakteriui ir specialybės pasirinkimui (logopedija). Ji jo netingi pakritikuoti, bet suprantu, kad nori, kad jos brolis būtų pats šauniausias. "Broliukas"-taip jos mobiliajame įrašytas sūnaus nr. ir jos vestuvėse jis buvo pirmuoju pabroliu...
Tai va, mielosios, taip ir jūs mąstysit po kokių 20 metų. Jei tik, aišku, nepabijosit surizikuoti dar kartą.