QUOTE(stripulis @ 2006 09 15, 17:12)
Esperanto nėra mirusi,
ji yra dirbtinai sukurta, norint, kad anglų kalba neturėtų pirmenybės bei kad niekas nebūtų įsižeidęs, jog jam dirbtinai brukama bendrauti kieno nors kito kalba. Esperanto kalbos pagrindus 1887 m. paskelbė Zamenhofas Varšuvoje. Bet vis dėlto jo pastangos nuėjo niekais, bent kol kas tarptautine visgi pripažinta anglų kalba. Šiaip esperanto sudaryta daugiausia iš anglų, prancūzų, italų kalbų, sintaksė pasiskolinta iš slavų kalbų. Šiuo metu yra apie 200000 žodžių. Reguliariai net ir Lietuvoje vyksta esperantininkų susitikimai, buvo bandyta prastumt tą ir kaip tarptautinę kalbą, bet kol kas be rezultatų.
Kaip ant jos užbridau? Būnant aštuonių metų, man irgi buvo kilusi idėja sukurti tarptautinę kalbą, kas įdomiausia, tais pačiais principais, kuriais vadovavosi Zamenhofas. Tam tikslui buvau pasidarius aštuoniakalbį žodyną, ale dar neįpusėjus jo, sužinojau apie esperanto kalbą ir savo užmačias mečiau. Paskui trylikos dar to esperanto pasimokiau, o paskui kažkaip ant gyvųjų kalbų patraukė. Tad dabar tiesą sakant nė vieno žodžio nepamenu...
Terminas dirbtinė kalba nėra labai vykęs. Iš pirmo žvilgsnio skirtumas tarp dirbtinių ir naturalių kalbų atrodo akivaizdus, tačiau labiau gilinantis į šią problemą ribos tarp šių dviejų kalbų tipų darosi vis labiau neryškios. Visų pirma, natūrali (etninė) kalba nėra savarankiškas organizmas, kurio raidą lemia tik jo paties vidiniai dėsniai. Bet kurios kalbos raidoje nesunkiai randama sąmoningos žmogaus veiklos pėdsakų. Pavyzdžiui, lietuviškus žodžius sakinys, rašyba, tarmė sukūrė A. Baranauskas, turinys, pažanga, degtukai Jonas Jablonskis. Samoningai kuriama mokslinė ir profesinė terminija, svetimi žodžiai sąmoningai keičiami savais, norminiai žodynai ir gramatikos nustato bendrinės kalbos formų vartojimo taisykles. Bendrinės (literatūrinės) kalbos formos atsiradimas dažniausiai esti sąmoningo žmonių įsikišimo rezultatas. Geras pavyzdys yra norvegų literatūrinės kalbos nynorsk, arba landsmal, kilmė. Senoji norvegų rašto kalba per daugiau nei keturis šimtmečius trukusį danų viešpatavimą buvo išstumta danų kilmės literatūrinės kalbos riksmal. Atgavus nepriklausomybę (1814 m.) daugeliui norvegų riksmal tapo nebepriimtina. Dialektologas Ivaras Asenas (Aasen), remdamasis norvegų kalbos tarmių medžiaga, XIX amžiaus pabaigoje sukūrė naują literatūrinę kalbą nynorsk arba landsmal. Iki šių dienų nynorsk ir riksmal funkcionuoja Norvegijoje kaip lygiavertės valstybinės kalbos. Tokie žymūs kalbininkai kaip Boduenas de Kurtene (Baudouin de Courtenay) ir O. Jespersenas kalbininkų prievole laikė ne vien pasyvų kalbos reiškinių aprašymą, bet ir aktyvų dalyvavimą tobulinant kalbą kaip efektyvų žmonių komunikacijos įrankį. Kita vertus ir dirbtinėse kalbose, jei jos funkcionuoja, stihiškai randasi įvairių pakitimų; be to daugelio dirbtinių kalbų medžiaga paimta iš naturalių kalbų, taigi nėra dirbtinė. Todėl vietoje termino dirbtinės kalbos pastaraisiais metais imtas vartoti terminas planinės kalbos (Plansprache, planned language, planovij jazyk rus.). Pirmą kartą šis terminas pavartotas 1931 m. vokiška forma Plansprache. Reikia pridurti, kad buvo ir tebėra vartojama ir daug kitų terminų, pavyzdžiui, angl. constructed language, universal language, world language, auxiliary language, internacional language ir kt.