QUOTE(doU @ 2006 09 19, 13:29)
Skaičiau skaičiau ir neištvėriau... Persiprašau...
Santuoka tai įsipareigojimas,
ne prieš kitus, o įsipareigojimas sau, kad su žmogum šalia tikrai nori pragyventi visą gyvenima, bent jau stengtis kiek įmanoma tai padaryti, nesvarbu kokios negandos ištiks (ligos, skurdas, ar dar ten bala žino kas...), įsipareigojimas laikytis savo vertybių (ištikimybė it kt.)... Kai pasiūlysiu merginai tekėti už manęs taip pat tikėsiuos to paties. Nes gyvenimas susimetus tai tiesiog būsena kai dabar gerai, bet jei kas nors atsiras geresnio tai lėksiu kur geriau... Bent jau mano supratimu... Ir nėr čia ko ieškot argumentų, ar viską suvest tik į paverdės keitimą, štempelius ir popierizmus - svarbiausia vertybės, jei abu žmonės sutinka, kad viens kito nepaliks susimetę - valio! Bet kažkaip labai abejoju...
visąlaik prašom

Panašu, kad čia
Jadzei adresuota, bet ir man įdomu pasidarė: tai be oficialaus dėdulės/tetulės/kunigo klausimo "ar pasižadi blah blah blah" tokių įsipareigojimų prisiimt neišeina?

Taip išeina, tada nesvarbu - myli žmogų-nemyli, bet jei jau oficialiai (prieš save, bet zakse/bažnyčioj) nepažadėjai būt ištikima(s) bėdoj/varge, tai ir spruksi šalin, bėdai/vargui nutikus?
Nžn, kas čia per jaunimas šiais laikais - aš tai, kai vis geresnio ieškojau, su niekuo škurlių sumetus negyvenau - padraugauji, kaip pridera, ir išsiskirstai po savus kampus. O kai radau TĄ - tai ir gyvenu su juo, ir sunkesniems laikams atėjus vienas nuo kito neišsilakstėm į šonus

Kaip ir sakai, svarbiausia vertybės

, o ko suabejojai?