Kas yra nuomonė ir kaip ji susidaro?

Bet tikejima turi visi zmones.Tikejima nebutinai turi buti i Dieva.Veinasaliskas tikejimas taip pat tikejimas.

O kaip atsiranda tikėjimas tarkime Kalėdų Seneliu? Vaikai juo tiki, nes apie jį jiems pasakoja autoritetingiausi asmenys - tėvai. Ilgainiui tas tikėjimas dingsta, prasitarus kam nors iš vyresniųjų ar po eglute radus dovaną, kuri jau buvo aptikta tėvų spintoje.

Nesakau, jog tai ne tikėjimas, bet tikėti Dievu yra visai kas kita. Naivu būtų aiškinti, jog ėmiau štai ir atradau Dievą, iki tol nieko apie Jį negirdėjusi - tai neįmanoma "katalikiškoje" Lietuvoje. Galima tikėti arba netikėti faktais, tokiais kaip "Dievas yra" arba "Dievo nėra", bet jei tai iš esmės nieko nekeičia tavo gyvenime, tai ir tėra faktas. Netgi sutikčiau su eola, jog tokiu atveju tikėjimas Dievu yra baimės išraiška - prisibijojimas, kaip sakoma, dėl visa ko.

Suaugusio žmogaus taip paprastai neįtikinsi, kaip vaiko dėl Kalėdų Senelio. Tikėjimas (turiu omenyje tikėjimą Dievu) ateina iš vidaus - pirmiausiai pajunti, suvoki tai savyje, o tik paskui gali atpažinti, jog tai būtent tai, ką kalba liudijantys apie savo asmeninį tikėjimą. Žinot juk tą posakį: "Arti bažnyčia - toli Dievas". Toji "bažnyčia" gali būti visai čia pat, gali kažkas tau tiesiog šaukti apie tikėjimą, bet jei jo nėra viduje, tai tebus tušti ir nieko nesakantys žodžiai.

Kadangi zinojimas, tiksliau zinojimo siekimas, kuris neutri ribu atsiranda tikejimas, kuris sudeda viska i remeli. Tada galima teigti, kad tai yra baime, zinojimo baime, baime bandyti apimti ...viska...
Apie Dievo atradima man, agnostikei, paaiskino vienas sviesus zmogus: Dieva atrandi, kai mirsta tevai, nes per skaudu tiketi, kad jie isejo i niekur, reikia paasikinti, reikia susidelioti, kad nusiramintum... Reikia save paguosti, nes kitas eileje esi TU.... Na aciudievui, nieko nesu praradusi ir 'remelio' vis dar neturiu...

Del isankstines nuomones... Tu ja turi jau nuo 3 metu... Visi esam jos aukos ir dazniausiai isankstines nuomones nepaisymas yra maištas... Kas ner blogai.

Man čia truputį skirybos ženklų pritrūko , bet jei teisingai supratau, tai tikėjimas, anot Tavęs, malšina pažinimo troškulį? Nesutikčiau.
Papildyta:

Netektyje Dievą pajusti lengviausia, bet ji nėra būtina sąlyga.

Sorry uz painuma, bet, atrodo, kad supratai.... turejau omeny, kad ieskojimams religija suteikia toki 'template' - sablona su isakymas ir ritualais... Pakete.

Del netekties, tikriausiai tu teisi, nieko dar nepatyriau ir esu del to dekinga...

Bet ši diskusija ne apie religiją, o apie tikėjimą... Gal aš perdaug kartais tai pabrėžiu, bet mano gyvenime tarp šių dviejų dalykų yra ganėtinai didelis skirtumas. Idealiausia, jei jie yra kartu, bet gali būti tiek tikėjimas be religijos, tiek religija be tikėjimo. Pastarąjį reiškinį ir aš pavadinčiau "rėmeliu".

Šįsyk mūsų nuomonės sutampa

Ok, sutinku, religija yra butinai tikejimas (ta tobulaja prasme), o tikejimas - nebutinai religija... Taciau tikejimas yra ne zinojimas; as pasirenku zinoti mazai (kol kas zmogaus smegenys mazai pajegia), negu tiketi daug.
Tai isskirtinai mano pozicija, nei teisinga nei klaidinga, tiesiog NUOMONE, POZIURIS, MANO VARPINE ir KELRODIS. Bet as vel priartejau prie religijos Nuoj os atsiribojus, zinoma, yra dalykai, kuriais as LINKUSI tiketi, kuriais man PATOGU tiketi ir kurie mane veda i TOBULEJIMA, salia to mano isgirtojo zinojimo.

Otsiprasau uz visas savo pievas, kam taip atrodo

"Taciau tikejimas yra ne zinojimas; as pasirenku zinoti mazai (kol kas zmogaus smegenys mazai pajegia), negu tiketi daug."

O ką žmogus tikrai žino? Net to, ar eidamas po darbo tikrai pareisi namo nežinai - gal tave pervažiuos mašina?
Geriau pasirinkti tikėti daug, tada daugiau galimybių sužinoti.Juk nebųtų jokių atradimų ,jei žmonės iš anksto nebūtų patikėję, jog taip gali būti ir ieškoję ta kryptimi.

Tikejimas - loginis visu mus supanciu, ivykusiu ar ivyksianciu ivykiu bei musu poelgiu paaiskinimas. Religija - priezasties pasekmes isdavu visuma. Nors pati neispazistu jokios religijos ir nepraktikuoju jokio visuotinai suprantamo (pvz., krikscioniskojo) tikejimo, taciau taip paaiskinciau sias esamoms religijoms pritaikytas savokas mano supratimu ir mano zodziais.

Sugriztant prie istoriniu faktu, manau, jog tikejimo samprata buvo iskreipta per amzius butent ikurus Dievo vietininku zemeje kulta, kokios religijos jie bebutu ir ar tai butu Antikoje, Viduramziais, ar siais laikais. Nematau tikslo ir nesuprantu, kodel propaguojamas ejimas i baznycia - kad prisiartinti prie Dievo? Vienintelis pateisinimas, kuri randu jos egzistavimui, tai jos prilyginimas pasaulietiskoms mokykloms, kuriose mokoma pasaulietisku dalyku, o baznycioje dvasisku... Taciau kazkodel zmones daznai lieka kurti tiems dvasiniams pamokslams... Galima butu sakyti, jog ir mokykloje ne visi vaikai imlus mokomiems dalykams, taciau baznycia per daug uzsistagnavo savo mokyme, kuri jau senai laikas keisti, kad zmones patys lengviau inicijuotusi i jos skleidziamas tiesas, nelaukdami asmeninio dvasinio prasviesejimo, kuris, deja, ateina daug maziau zmoniu nei galetu...

Taigi, sugriztant prie tikejimo, isankstines nuomones jame buti negali, nes tuo atveju tai prilygtu absoliucios tiesos zinojimui, kas yra labai gincytinas klausimas... Tikejimas yra kintanti nuomone ivairiu atveju sprendimams. Vienu atveju, galima tiketi, jog ateis kazkoks sprendimas tam tikrai musu gyvenimo situacijai, kitu, jau dziugauti, kad tas sprendimas atejo, treciu - susitaikyti su esama padetimi... Skiriasi tik to tikejimo formos. Tiketi galima nuolankiai, dziugiai, su gailesciu, padekos pilna sirdimi ir t.t... Kiekviena syki tas tikejimas gali buti skirtingas. Tereikia isiklausyti i mus pacius ir suvokti, jog viskas kas vyko, vyksta ir vyks nuo kazko priklauso, kas ir siuncia mums visus isbandymus, laimes ir nelaimes. Taipogi skiriasi to tikejimo israiskos - pasitikint mums siunciamais atsakymais (uz kuriuos anksciau ar veliau isreiskiame nebylu, maldos zodziais ar dar kitoki dekinguma) ar pasipriesinant esamai situacijai, galvojant, jog esame savo likimo seimininkais, kai uz viska dekingais galime buti tik sau patiems. Pirmu atveju tikime i kazka, antru i save. Tokiu atveju, telieka tik suprasti, jog tas kazkas turi zymiai didesne itaka musu egzistavime nei musu paciu saves suvokimas.


Nebutinai. Pries keliolika metu praradau du artimiausius seimos zmones, bet, Dievas man tada buvo beveik kalciausias... Prireike penkiolikos metu ir visai kitokiu aplinkybiu, kad susimastyciau apie savo egzistencija.

Permečiau visų nuomones, tačiau taikliausias teiginys iš Wikipedia - "Tikėjimas - psichologinė būsena, kai informacijos suvokimas, nereikalaujantis apčiuopiamų įrodymų ar loginio patikrinimo, priimamas už tiesą." Tai tinka ne vien religijom ir dievam

isankstinis nusistatymas man asocijuojasi su bobuciu ir tetuliu ipirstu tikejimu, kad buna taip ir ne kitaip. vieni prie to ir pasilieka, kiti priesinasi viskam, treti atranda kitoki kelia. teko girdet ne viena pasakojimas, kad suvokimas, jog dievas yra, tiesiog nukrenta is dangaus , vieniems labai sunkiu momentu, kitiems per kazkokius stiprius isgyvenimus. dar kiti, tie racionalesni, studijuoja skirtingas religijas, domisi ir pasirenka tai, kas jiems priimtiniausia, kas atitinka ju suvokima. o paskui ir gyvenimo budas koreguojasi atitinkamai, priklausomai nuo tikejimo stiprumo, matyt.