QUOTE(MamaLupa @ 2006 09 17, 04:49)
Tikejimas - kas tai yra ir kaip jis atsiranda?
Kaip mes ji , tikejima suvokiam? Ar tai isgyvenimai sumise su jausmais, ar tai emocijos?Ar tai negincijamos tiesos, kurios atsiranda del perskaitytos ar isgirstos informacijos?Ar tai gyvenimo budas? Ar jus turite savo nuomone? Ar jusu nuomone isankstine? Jei taip, kuo ji pagrysta?
Visi sie klausimai iskilo skaitant viena is diskusiju siame forume - cituoju
QUOTE(MamaLupa @ 2006 09 16, 16:43)
Jei jau kyla sis klausimas, tai greiciausiai jog esi...kitu atveju neabejotum.
O ar nemanai, kad tokių temų prisiskaičius abejonių gali kilti kone kiekvienam, neturinčiam šiuo klausimu
išankstinės nuomonės?
Kaip jus vertinate
isankstine nuomone, kitaip tariant
isankstini nusistatyma ar tai butu religija ar tai butu tikejimas?Ir ar tai tas pat?
Tikejimas - loginis visu mus supanciu, ivykusiu ar ivyksianciu ivykiu bei musu poelgiu paaiskinimas.
Religija - priezasties pasekmes isdavu visuma. Nors pati neispazistu jokios religijos ir nepraktikuoju jokio visuotinai suprantamo (pvz., krikscioniskojo) tikejimo, taciau taip paaiskinciau sias esamoms religijoms pritaikytas savokas mano supratimu ir mano zodziais.
Sugriztant prie istoriniu faktu, manau, jog tikejimo samprata buvo iskreipta per amzius butent ikurus Dievo vietininku zemeje kulta, kokios religijos jie bebutu ir ar tai butu Antikoje, Viduramziais, ar siais laikais. Nematau tikslo ir nesuprantu, kodel propaguojamas ejimas i baznycia - kad prisiartinti prie Dievo? Vienintelis pateisinimas, kuri randu jos egzistavimui, tai jos prilyginimas pasaulietiskoms mokykloms, kuriose mokoma pasaulietisku dalyku, o baznycioje dvasisku... Taciau kazkodel zmones daznai lieka kurti tiems dvasiniams pamokslams...

Galima butu sakyti, jog ir mokykloje ne visi vaikai imlus mokomiems dalykams, taciau baznycia per daug uzsistagnavo savo mokyme, kuri jau senai laikas keisti, kad zmones patys lengviau inicijuotusi i jos skleidziamas tiesas, nelaukdami asmeninio dvasinio prasviesejimo, kuris, deja, ateina daug maziau zmoniu nei galetu...
Taigi, sugriztant prie tikejimo,
isankstines nuomones jame buti negali, nes tuo atveju tai prilygtu absoliucios tiesos zinojimui, kas yra labai gincytinas klausimas...
Tikejimas yra kintanti nuomone ivairiu atveju sprendimams. Vienu atveju, galima tiketi, jog ateis kazkoks sprendimas tam tikrai musu gyvenimo situacijai, kitu, jau dziugauti, kad tas sprendimas atejo, treciu - susitaikyti su esama padetimi... Skiriasi tik to tikejimo formos. Tiketi galima nuolankiai, dziugiai, su gailesciu, padekos pilna sirdimi ir t.t... Kiekviena syki tas tikejimas gali buti skirtingas. Tereikia isiklausyti i mus pacius ir suvokti, jog viskas kas vyko, vyksta ir vyks nuo kazko priklauso, kas ir siuncia mums visus isbandymus, laimes ir nelaimes. Taipogi skiriasi to tikejimo israiskos - pasitikint mums siunciamais atsakymais (uz kuriuos anksciau ar veliau isreiskiame nebylu, maldos zodziais ar dar kitoki dekinguma) ar pasipriesinant esamai situacijai, galvojant, jog esame savo likimo seimininkais, kai uz viska dekingais galime buti tik sau patiems. Pirmu atveju tikime i kazka, antru i save. Tokiu atveju, telieka tik suprasti, jog tas kazkas turi zymiai didesne itaka musu egzistavime nei musu paciu saves suvokimas.
QUOTE(Invazija @ 2006 09 23, 21:36)
Dieva atrandi, kai mirsta tevai, nes per skaudu tiketi, kad jie isejo i niekur, reikia paasikinti, reikia susidelioti, kad nusiramintum... Reikia save paguosti, nes kitas eileje esi TU.... Na aciudievui, nieko nesu praradusi ir 'remelio' vis dar neturiu...
Nebutinai. Pries keliolika metu praradau du artimiausius seimos zmones, bet, Dievas man tada buvo beveik kalciausias... Prireike penkiolikos metu ir visai kitokiu aplinkybiu, kad susimastyciau apie savo egzistencija.