Sveikos kolegės ir visos mylinčios kalbą ir vaikučius.
Taip gavosi, kad baigėsi atostogos

. Visame darželyje mažai vaikų, o logopedinių... Nėra ką veikti, nebent naršyti popierius ir dalintis patirtimi. Pradžioje vasaros žadėjau ką nors parašyti apie dvikalbystę. Taigi, kas ta dvikalbystė? Tai - vaiko (ir aišku suaugusiojo) gebėjimas laisvai "persijunginėti" iš vienos kalbos į kitą skirtingose kalbinėse situacijose, vienodai gerai kalbėti (ir mąstyti) abiem kalbomis. Lingvistai teigia, kad tikri dvikalbiai yra tie, kurie kalbų išmoksta šeimoje arba gyvendami dvikalbėje aplinkoje iki 5 metų. Tikri dvikalbiai vaikai viename sakinyje gali vartoti skirtingų kalbų žodžius, ir tai nėra sutrikusios kalbos požymis. Pvz., mergaitė sako: "Aš turiu karyčvines (rudas) basutes".
Turėjau du vaikus su labai specifiškomis problemomis. Jie nemokėjo nei savo gimtosios, nei lietuvių kalbos. Pasirodo, namuose mamos, pačios nemokėdamos lietuvių k., su vaikais bendraudavo ne gimtąja kalba, o "lietuviškai". Tai prieštarauja bet kokioms kalbos mokymo metodikoms, gali vaikui sukelti emocinių ir psichologinių problemų.

Taigi, jei vaikai turi kalbos problemų, jų tėvams pirmiausiai patartina lavinti gimtąją kalbą, kad tinkamai formuotųsi abstrakčios sąvokos ir vaiko gebėjimas jas vartoti. Jų pagrindu vėliau vaikas išmoks kitų kalbų, nebus dvikalbis, bet ir nebus "puskalbis".