QUOTE(*Citra* @ 2006 09 19, 11:24)
Nesupyk, bet man atrodo didziausias absurdas, kai apie susituokima tevai suzino po vestuviu, o ka kalbet po 2 savaiciu po ju
Šiaip tai gerai pagalvojus, tėvams pasakėm tik po mėnesio...
Ne, dėl tavo komentaro nepykstu, o ko man pykti? Čia tavo nuomonė ir aš ją gerbiu. Kiekvienas iš mūsų esam savaip savotiški ir aš sutinku, kad tas mūsų poelgis buvo savotiškas. Nieko neagituoju taip elgtis, tačiau jei dar reiktų tai pakartot, pasielgtume taip pat.
Tiesa, dėl vyro tėvų. Prieš vestuves aš tariausi su vyrų, ar sakyti jiems ar ne. Prisipažinsiu, bijojau juos įžeisti, kadangi vyro tėvų nepažinojau ir negalėjau žinoti, kaip jie sureaguos. Bet vyras užtikrino, kad jie tokią žinią priims tolerantiškai, todėl ir abejonių neliko.
Po vestuvių, kai grįžome iš kelionės, internete užsakiau albumą-knygą su meniškai įkomponuotom mūsų vestuvinėm nuotraukom ir pasiuntėm jį tėvam (mes gyvenam ne Lietuvoj). Aišku, jiems tai buvo didžiulis siurprizas, bet mes to ir tikėjomis. Jie mus su džiaugsmu pasveikino ir nebuvo jokių neigiamų komentarų ar įsižeidimų. Kai tėvai jau žinojo, pranešėm ir draugams Lietuvoj.
Gal kada padarysim didelę šventę, per kurią aš pasidabinsiu balta suknele, ir kurioje būtinai dalyvaus mūsų tėvai. O dabar savo meilės įteisinimo šventę surengėm dviese ir tik sau. Ar tai absurdas, ar ne čia jau kiekvieno žmogaus pasirinkimo reikalas...