....kaip mano Saulė keliavo pas mane

sveikos mamos,

vis skaitau ir nusprendziau parašyti (gaila kad taip ilgai laukiau).
O viskas prasidejo nuo vonios remonto...... sakau vyrui ir to reikia, ir ano ir sugalvok kur vonelę kabinsi. Tas tik - "ką čia svaičioji?". Na neplanavom, bet laukėm, matyt kažkas iš aukščiau nusprendė, kad jau mums laikas.....
Žiūrėjom viens i kitą su vyru ir nekalbėjom, trūko žodžių, tik akyse kibirkštėlės buvo na tokios pačios, suprantat.....

Ir prasidėjo... lakstymai po poliklinikas. Kai įsitikinom, kad tikrai laukiamės, tris menesius i polikliniką nėjau, o kiek velnių po to gavau.
Viskas buvo puiku, džiaugiamės vis didėjančiu pilvuku tik katinas vis įtartinai i mane pasižiūrėdavo....
Nėštumas buvo nuostabus: žydejau kaip gelytė ir vis laukėm, laukėm. Kai artėjo data, visi klauinėjo: gal jau? o aš visiems rėkiau, kad dar negimdysiu. Kaimynė kažkaip vieną dieną įtartinai pažiūrėjo į mane ir sako: greit bus naujas kaimynas. Bet aš galvojau: "dar viena žiniuonė".

Vakaras. kažko strėnas skauda. ai, galvoju, vistiek sėdėsiu namie, kol vandenys nubėgs, tai laiko turiu. Vyras jau užmigo. Man nesimiega. Stoviu prie lango, poza kažkokia neaiški, kad tik neskaudėtų. O visi kažkur skuba bėga, man kažko jau nelinksma.
6 ryte žadinu vyrą - sakau gal jau važiuojam, bet pirma naktinėn parduotuvėn (man kramtomos gumos mirtinai prireikė), kam net pati nežinau. bet reikėjo.

Na, nuvažiuojam, žiūriu vien vyrai daktarai, ot galvoju papuoliau. Kaip tyčia atvežė moterį su gresiančiu persileidimu, sako tu palauk. Gerai, palauksiu, juk vistiek nėra kur trauktis.
Kai atsidūriau gimdymo palatoj, maniškis jau taip skubėjo kad vos spejau ant kedės užlipti. Visko buvo ir skausmų, ir panikos. Bet jis skubėjo pasakyti "labas", nusišypsoti man, pažvelgti tėčiui į akis. Taip per pačius pietus jis buvo jau su mumis. To jausmo nepamiršta niekas, tų akyčių ir tos šypsenėlės, tos saulės kuri nušvinta kiekvienai pagimdžiusiai mamai. Vyras dar ilgai visiems pasakojo kaip mes gimdėm, jam tai buvo kažkas nepakartojamo, kažkas tokio...
Dabar mano saulytei, kurio vardas Gustas, jau 2.5 m. Ir jis šypsosi taip pat, kaip tada, kai pamatė savo tėvelius, kai buvo supuojamas per naktis, kai mama braukė ašarą prie jo lovytės...
Ačiū tam, kas Tenai nusprendė, kad mums jau laikas tapti tėvais. Dabar ta saulytė saldžiai miega pietų miegelio. Žiūriu į jį ir šypsausi - tai mano vaikas, mano gyvenimas, mano viltys, mano akių šviesa, mano SAULĖ....

kokia grazi istorija.
Auk sveikutis ir didutis
Sekmes mamai

viskas buvo dar graziau tik as aprasyti nemoku, fizike esu . aciu kad skaitei.

kad ir fizikė, vis tik neblogai pavyko parašyt

pati pabaiga labai miela, man net už širdutės grybštelėjo

džiaugsmo jūsų šeimynėlei

tikrai labai miela pabaiga

aciu aciu tikrai nesitikejau tiek daug demesio

Grazu ir labai gera kaip gimsta mazylis Sekmes

Gera skaityti, kai mamytės taip brangina savo vaikiukus Labai miela jūsų istorija Mūsų tėtukui gimdymas irgi buvo nerealus potyris

Visi taip laukiam tų mažučių saulučių, kurios priverčia mus nusišypsoti

labai labai sauni ir grazi istorija

Aciu visoms uz palinkejimus ir kad pas visas butu bent viena tokia saulyte kaip pas mane , labai nuosirdziai to linkiu

Labai grazu ir miela Sveikinam