Ramus ketvirtadienio vakaras, viskas jau supirkta, surūšiuota, teliko mažajai nupirkti čiužinuką. Kaip tik užklupo smarkus lietus - bėgam nuo automobilio iki parduotuvės, perkam, grįžtam per lietų namo. Dar viena naktis su pilvuku.
Kaip tyčia paaugliai už sienos kažką švenčia, bandau miegoti. Apie 4 ryto jaučiu, kad kažkas kirbenasi iš vidaus, bet nekreipiu dėmėsio, toliau bandau miegoti. 6 valandą jau jaučiu stipresnius signalus, bet dar vis apsimetu bemieganti.
Prabunda vyras, rengiasi į darbą, sakau, - reiktų nuvažiuot į ligoninę, nes kažkas vyksta. O jis,- man 8 ryto susitikimas, po jo grįšiu ir galėsim važiuoti.
Gerai, einu į dušą, dar įlendu į SM pasidomėti, kaip liepinukai gimdo
, prieš veidrodį nufotografuoju savo pilvuką, nes pradedu vis rimčiau įtarti, kad jau greit jo nebeturėsiu... Grįžta vyras, sąrėmiai jau stiprūs ir gana skausmingi, 10 valandą mes jau ligoninėje. Gydytoja patikrina - 8 cm.,- sako - už poros valandų jau turėsi mažiuką. Aš be galo apsidžiaugiu, kad nereiks ilgai kankintis
, nors tą džiaugsmą vis dažniau nustelbia stiprus skausmas. Guliu gimdykloj, nuleidžia vandenis, maloni akušerė bando guosti. Pagalvok, juk tau TIK SKAUDA, o tavo leliukui kokį kelią reikia praeiti, kad išvystų dienos šviesą. Kažkaip jos žodžiai labai mane paveikė. Kas tas skausmas palyginti su mažo žmogučio atsiradimo stebuklu. Lipam ant stalo, pora stūmimų ir lygiai vidurdienį Augustytė jau su mumis. Toks mielas mažas žmogiukas, neapsakomo grožio, - mūsų dukrelė
Gimdyčiau ir gimdyčiau
O čia pirmagimės Gretutės gimimo istorija.
