Įkraunama...
Įkraunama...

Slapukas virto berniuku

Gaudėme savo mažiuką daugiau nei metus... Pirma stimuliacija... Prognozė nekokia, nes nedarom IUI, bandom natūraliai, o vyro spermos kokybė neblizganti... Nuojauta, kad pavyks, bet smūgiai vienas po kito - nepasidarbuojame, kada liepta, o po 9 dienų hcg tyrimas parodo - nesilaukiu. Nenoriu tuo tikėti... Dar po kelių dienų pasidarau testą - II, pakartoju - II... Nueinu pas gydytoją 6 sav nestuke.gif Taip ir prasidėjo kelionė link svajonės - mažylio.

Nėštumas nebuvo nei labai sunkus, nei labai lengvas, sunki buvo pabaiga - karščiai, įtartas gestacinis diabetas, preeklampsijos grėsmė - tinimai, spaudimas... O mažasis pilietis nuo pat pradžios rodė savo charakterį - slėpė kuo bus. Tiesa, 16 sav per echo gydytoja pasako - ruoškitės mergaitei. Kažkas viduje apsivertė ir visą nėštumą nešiodama slapuką vos neapsivemdavau, kai kas nors pasakydavo kad bus mergaitė. Kažkokia keista fizinė reakcija blink.gif

Liepos 14 d, būdama 35 sav ir 6 d nestuke.gif buvau eilinei apžiūrai pas gydytoją. Iki gimdymo dar visas mėnuo, nors gydytoja ir nuteikinėjo, kad ilgiau 38 sav nešioti neleis, vis dėl to įtarto gestacinio diabeto. Grįžau su siuntimu į ligoninę dėl aukšto spaudimo, tinimų ir per paskutines 3 sav priaugtų 7 kg svorio. Kol ji rašė siuntimą karksėjau, kad jau nenoriu būt nėščia, kad nenoriu tų karščių, kad nenoriu į ligoninę, nebent dėl rezultato 2.gif Grįžus pusę nakties blioviau, nes nekenčiu ligoninių. Galiausiai nuvargusi užmigau.

Liepos 15, 6:40 - nesupratau ar pajutau ar išgirdau, kaip pokštelėjo ir pajutau šilumą tarp kojų, perbraukiu, šlapia. Pašokau iš lovos ir pliūptelėjo vandenys... Didžiuliais kiekiais. Spėju pamąstyt, lygiai 36 sav, per anksti blink.gif Drebančiom rankom suskambinu gydytojai, suskambinu vyrui (jis buvo tik išvažiavęs padirbėti), nuėjau į dušą ir pradėjau krautis daiktus. Ir vis laukiau kada jau čia prasidės sąrėmiai. Vyras grįžo, namai nulaistyti vandenimis, grindys šlapiai nupėduotos, o kur sustojau, ten liko balutės. Šiaip ne taip apsirengiu besilaistydama vandenimis, važiuojam.

Po valandos mes gimdymo skyriaus priėmime. Supratinga akušerė klausia, kiek vandens nubėgo. Šaukštas? Stiklinė? Sakau, kibiras. Dar aišku, juo nulaistau ir tualetą, kur darau sysiaus tyrimą ir apžiūros kambarėlį, nulipus nuo kėdės palieku balutę. Ką gi, gera žinia natūraliai gimdant - atsidarymas 4 cm be jokių pastangų, skausmo, apskritai be jokių pojūčių. Persirengiu, nueinam su vyru į gimdyklą. Prikabina aparatus sekti vaikiuko tonams ir sąrėmiams. Išguliu 2 valandas. Sąrėmių nėra. Per tą laiką atvažiuoja mano gydytoja ir ateina tyrimo atsakymai... Šlapime labai didelis kiekis baltymo, diagnozuojama sunki preeklampsija, natūraliai gimdyti man neleis verysad.gif Baimė, bet dar didesnę matau vyro akyse. Darys spinalinę. Tai skamba baisiai, juk buvau pasiryžusi net gimdyti be nuskausminimo, kaip labai bijau dūrio į nugarą unsure.gif Liepiu vyrui duoti pinigų anesteziologui, kad ranka nedrebėtų, paspaudžia man ranką ir išvažiuoju... Pilna operacinė žmonių... Įduria, nieko baisaus, pajuntu, kad nejaučiu kūno nuo pažastų... Anesteziologas nusisukdamas sako "yes, iš pirmo karto pataikiau"... Nenuostabu, gi nesu plona, stuburo pas mane nesimato, o kur jau ten slanksteliai... blush2.gif Uždeda pertvarą, operacija prasideda. Anesteziologas (beje, jaunas linksmas vaikinas) uždeda deguonies kaukę ir laiks nuo laiko ją nuima kai nori pakalbinti ar pajuokinti. Ant lempos matau raudoną atspindį, stengiuosi negalvot, kad ten mano pilvas. Klausiu, kada matysiu savo vaikiuką. Sako, maždaug už kokių 10 min. Jos praeina akimirksniu, aptirpstu dar labiau. Sunku kvėpuot, kvėpuoju pilna burna, kai išgirstu savo mažyčio verksmą. Liepos 15, 11:49, 3600g, 52 cm. Jį nuneša apvalyti, anesteziologas komentuoja - sveikas, gražus vaikutis, viskas gerai, kvėpuoja pats. O man akis užtvindo ašaros, žiauriai pradeda trūkti oro, pradedu kriokt, balsu, savo balso nepažįstu, kažkoks svetimas. Anesteziologas išsigandęs nuima kaukę ir sako, kas yra? Negasdink, aš irgi žmogus. Šiaip ne taip išdaužiu "iš laimės", nusijuokia ir uždeda kaukę. Girdžiu savo gydytojos balsą - ar mamai parodėt vaikiuką? Sako, ne dar. - Tai rodykit. Anesteziologas tuo metu lygiu balsu komentuoja toliau - turit berniuką, žinojot kas gims? Man pasikartoja dusimo priepuolis...
Seselė atneša mažą gumulėlį susuktą į raudoną tarybinį dekutį. Kyšo tik veidukas, visas baltas, varškėtas, tik šiek tiek nuvalytas. Dideli putlūs žandukai, riestas smakriukas, primerktos akytės. Seselė sako, mama, pabučiuokit savo sūnų. Šiaip ne taip sudedu lūpas, pasuku galvą ir pabučiuoju į šiltą žanduką. Mažiuką išneša. Daugiau nekriokiu, bet kol siuva ašaros upeliais bėga per veidą. Anesteziologas bando visaip pakelti man ūpą, kad jau viskas baigta, jau viskas gerai. Kai emocijos nuslūgsta, siuvimas baigtas, nuima man kaukę, tada paklausiu kiek balų pagal Apgar. Sako 9 iškart, 10 po 5 min. Atvažiuoja reanimatologai, išsiveža mane į reanimaciją ir sekančias dvi paras matau savo vaikiuką tik fotoaparato ekrane, kai vyras tas brangias 5 min per dieną ateina manęs aplankyti. Vežant į reanimaciją kalbuosi mobiliuoju su mama. Ji paklausia ar jau ligoninėje (iš vakaro sakiau, kad mane guldo), o aš ją informuoju, kad jau turi anūkėlį thumbup.gif
Trečią dieną pagaliau esu pogimdyminiame skyriuje. Noras pamatyti vaikutį toks begalinis, kad atsistoju ir nueinu. Ir nieko man neskauda, net nepajuntu kad man darytas cezaris. Toliau viskas kaip sapne - pripompuota raminamųjų, kad nepasireišktų traukuliai (preeklampsijos padariniai), plaučių uždegimas su siaubingu nugaros skausmu ir aukšta temperatūra, ašaros išgirdus Antakalnio gatve važiuojantį troleibusą... Bet tai smulkmenos... Sūnelis, nors ir gimė 36 savaičių, kvėpavo pats, valgė pats, nereikėjo jokių papildomų priemonių, išskyrus, kad buvo stebimas ir prižiūrimas puikaus neišnešiotų kūdikių personalo. Ketvirtą dieną po operacijos mažiukas atkeliavo į mano palatą ir daugiau nebesiskyrėme...

Dabar mums jau beveik 3 mėnesiai, šypsomės, guguojam, bendraujam, augam...

Rodos ir vargo nebuvo biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Jurgele: 11 spalio 2006 - 21:36
wub.gif Jurgele liuks istorija drinks_cheers.gif sunki pradžia ir graži pabaiga wub.gif
Atsakyti
QUOTE(Nikoleta @ 2006 10 11, 22:46)
wub.gif Jurgele liuks istorija  drinks_cheers.gif sunki pradžia ir graži pabaiga  wub.gif


Ačiū wub.gif
Atsakyti
Pritariu Nikoletai drinks_cheers.gif Sėkmės visiems trims wub.gif
Atsakyti
Nu per skysta aš tokiom istorijom wub.gif
Atsakyti
antras nestumas ir gimdymas bus lengvesnis wub.gif
Atsakyti
saunuole 4u.gif sekmes abiems 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
antrą kartą jau skaitau wub.gif o gal ir trečią blush2.gif
Atsakyti
Labai graži istorija smile.gif

Tik man nemalonu buvo skaityti kai sakei, kad vemti norėjai išgirdusi apie mergaitę verysad.gif

Dar įdomu kaip tau tik įtarė diabetą, kodėl niekas nenustatė turi jį iš tikro, ar ne. Juk taip paprasta nustatyti sergi ar ne g.gif

Sergant preeklampsija aplamai nepatartina likti vienai nė minutei. Tai labai pavojinga ir nenuspėjama liga nėštumo metu.

Svarbiausia, kad jums viskas baigėsi laimingai. Gražuoliukas tavo Juliukas wub.gif
Atsakyti
QUOTE(TauRe @ 2006 10 12, 15:56)
Labai graži istorija  smile.gif

Tik man nemalonu buvo skaityti kai sakei, kad vemti norėjai išgirdusi apie mergaitę  verysad.gif

Dar įdomu kaip tau tik įtarė diabetą, kodėl niekas nenustatė turi jį iš tikro, ar ne. Juk taip paprasta nustatyti sergi ar ne  g.gif

Sergant preeklampsija aplamai nepatartina likti vienai nė minutei. Tai labai pavojinga ir nenuspėjama liga nėštumo metu.

Svarbiausia, kad jums viskas baigėsi laimingai. Gražuoliukas tavo Juliukas  wub.gif


Man pačiai keista buvo ta reakcija, bet ji tokia buvo g.gif Spėju dėl to, kad viduj berniukas buvo. Protu ir jausmais man buvo visai tas pats kas gims. Beje, graužė mane sąžinė kad taip jaučiausi doh.gif Ir guodžiausi vienai supermamai, kad esu nenormali matyt, tai ji sakė, jautėsi pirmo vaiko laukdamasi lygiai taip pat g.gif Ir po to echo, kai pasakė ruoštis mergaitei iki pat nėštumo galo laukiau tiesiog vaiko. Paskutinėj echo 33 sav net uždraudžiau gydytojai pasakyt net jei ir matys biggrin.gif

Įtarė sakau dėl to, kad gliukozės tolerancijos testo rezultatas parodė - organizmas nesusidoroja su cukrum, todėl iki nėštumo galo teko kas savaitę nuleidinėt kraują ir nei karto nepasikartojo pakilimas schmoll.gif

Preeklampsija išsivystė staigiai per paskutines dvi savaites, nes prieš tai visi rodikliai buvo norma 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Jurgele: 12 spalio 2006 - 15:09
saunuole mamyte, saunuolis tevelis...stiprybes teveliams ir sveikatytes suneliui 4u.gif 4u.gif 4u.gif
Atsakyti
labai grazu thumbup.gif 4u.gif Sveikinu,aukit sveiki !
Atsakyti