
Merginos, o kas yra geras specialistas? Aš du metus pas garsiausią lietuvos ginekologę gydžiausi. ir ji nieko , nieko nematė. Dabar, pritrūkus kantrybės, nuėjau į eilinę polokliniką ir prirėmiau daktarę prie sienos, pareikalavau tyrimų ir gavau viską ko norėjau. Blogiausia, kad normalaus gydimo nėr
. Gali gerti hormonus, gimdyti arba, kai jau labai blogai, operuotis.

QUOTE(Godaite @ 2008 06 15, 00:36)
Blogiausia, kad normalaus gydimo nėr
. Gali gerti hormonus, gimdyti arba, kai jau labai blogai, operuotis.

štai ir viskas pasakyta. Nei vienas profesorius nesugalvos jokio ketvirto varianto

man pasirodė keista, kad jums homeopatai duoda vaistų būtent nuo kažko. Juk homeopatinis gydymas yra paremtas tuo, kad sustyguotų visą organizmo sistemą, atstatytų normalias jo funkcijas.
kas yra endometriozės priežastis, dar nenustatė niekas - esu girdėjusi, kad dėl nusilpusio imuniteto, genetikos ar net pakitimų smegenyse. Tai nuo ko turi būti tabletės, žirniukai? Kai priežastis neaiški, tai neaišku, ir kaip ją gydyti.
merginos, tik nepulkit į depresijas ir nesinuodykit blogomis mintimis. Man tą pasakė gydytoja - nestresuoti, nesiblaškyti, stengtis susigyventi su liga. Patikėkit, kuo ramiau į simptomus reaguoji, tuo geriau sveikatai. O tai be ligos dar ir nervai bus paėsti...

kai nusiraminau, man viskas pradėjo krypti į gerąją pusę ir net smarkiai sumažėjo endometriozinis darinys


PS ir aš buvau nuvežta į ligoninę su baisiais skausmais pries trejus metus

o turint spirale hormonine ar yra sansu susirgti sia liga, jei ji paveldima?
jauti simptomus?
aš geriu KT, bet vistiek liga laikosi, tik yra kiek prislopinta
aš geriu KT, bet vistiek liga laikosi, tik yra kiek prislopinta

jo, susigyventi, skamba beveik neimanomai, bet atrodo pradedu po truputi gyventi-vienus metus "ismeciau" nes geriau antidepresantus, nes kai isgirdau sita baisu dalyka, nebuvau nei vedus, nei vaikuti turejau-atrode kad sugriuvo gyvenimas, nebemaciau tikslo gyventi, baisiausia kad sumasciau kad as kalta del sitos bjaurasties ir visa laika leisdavau tik kalyindama save ir apgailestaudama...taip atsiradau pas psichiatrus, psichologus, gydziausi, netiketai suzinojau kad laukiuosi, po to vestuves
, nu tada pamaciau kad reikia gyventi, kad labai noriu gyventi, supratau kad ne vienas nezino kiek kam skirta, tai kam kankintis ir laukti mirties, kai gali nuveikti kuo daugiau...nu rasau, nes turiu kazkam pasipasakoti, na lyg ir lengviau tampa po to
dar norejau palausti, kokie tie butiniausi tyrimai?vienintelis ir patikimas man rods yra tik laparoskopine operacija?


dar norejau palausti, kokie tie butiniausi tyrimai?vienintelis ir patikimas man rods yra tik laparoskopine operacija?
Operacija yra tik patvirtinimas jei yra abejonių. Mano atveju, "mieloji" endometriozė puikiai matosi per echoskopiją. Kaip supratau jau neblogai išvešėjusi, bet kurio laipsnio ginekologė nenori sakyti. Visaip išsisukinėja. Aš jos ir nespaudžiu, nes žinau, kad nueisiu pas puskę ir tą man viską išaiškins.
Kad ją turiu žinau jau seniai, bet diagnozavo tik šiais metais. Nežinau, kažkaip gal aš storaskūrė ar žiopla, tik man ši diagnozė nesukėlė didelių emocijų. Mane labiau nervina nežinomybė. Apie mirtį ir pasaulio pabaiga išvis negalvoju. Mano mamai buvo apie 30 kai ją operavo prmą kartą. Antrą- po 18 metų ir viskas po to gerai.
Niekada negalvojau, kad reikia susigyventi su savo liga. Dar ko....Ji man kas draugė? Na jau ne. Aš bandysiu visais įmanomais būdais jos nepalikti ramybėje. Medituosiu, gersiu homeopatinius vaistus, bet tai bjaurybei tikrai nepasiduosiu be kovos. Kai padalvoju, ar gi čia baisi liga? Vaikščiot galiu, matau, girdžiu. Rankos abi ir veikia. Gyvenimas gražus ir reikia jį gyventi, naudotis malonumais, padėti kitiems ir tt ir pan. Dar tiek daug nuostabių dalykų galima nuveikti. Tikrai nematau prasmės gailėtis savęs, o tuo labiau kaltinti dėl ligos. Aš jos nekviečiau. Ji pati bjaurybė atėjo.
Kad ją turiu žinau jau seniai, bet diagnozavo tik šiais metais. Nežinau, kažkaip gal aš storaskūrė ar žiopla, tik man ši diagnozė nesukėlė didelių emocijų. Mane labiau nervina nežinomybė. Apie mirtį ir pasaulio pabaiga išvis negalvoju. Mano mamai buvo apie 30 kai ją operavo prmą kartą. Antrą- po 18 metų ir viskas po to gerai.
Niekada negalvojau, kad reikia susigyventi su savo liga. Dar ko....Ji man kas draugė? Na jau ne. Aš bandysiu visais įmanomais būdais jos nepalikti ramybėje. Medituosiu, gersiu homeopatinius vaistus, bet tai bjaurybei tikrai nepasiduosiu be kovos. Kai padalvoju, ar gi čia baisi liga? Vaikščiot galiu, matau, girdžiu. Rankos abi ir veikia. Gyvenimas gražus ir reikia jį gyventi, naudotis malonumais, padėti kitiems ir tt ir pan. Dar tiek daug nuostabių dalykų galima nuveikti. Tikrai nematau prasmės gailėtis savęs, o tuo labiau kaltinti dėl ligos. Aš jos nekviečiau. Ji pati bjaurybė atėjo.
na pavydziu tau tikraja to zodzio prasme, kad esi "kietaskure", noreciau ir as tokia buti
, o tai per asaras nieko nematau...ech, bet yra kaip yra, as ir bandysiu homeopatiniai gydytis, ir visaip kitaip, ir dar tikiuosi, kad medicina juk suoliais eina i prieki, tai gal atsiras ir kazkokie vaistai:), tada dar norejau taves Godaite paklausti, nuo keliu metu pajautei kad sergi?ar susijusi si ligfa su imuniteto silpnumu?o mamai viskas gerai ta prasme kad tie simtomai netrukdo gyventi?nes kiek zinau kad uslaukus klimakso si liga uzmiega?

QUOTE(Ramsta @ 2008 06 16, 18:23)
supratau kad ne vienas nezino kiek kam skirta, tai kam kankintis ir laukti mirties, kai gali nuveikti kuo daugiau...
dar norejau palausti, kokie tie butiniausi tyrimai?vienintelis ir patikimas man rods yra tik laparoskopine operacija?
dar norejau palausti, kokie tie butiniausi tyrimai?vienintelis ir patikimas man rods yra tik laparoskopine operacija?
teisingai


echoskopija. Laparoskopija jau yra operacija, kad išimtų endometriozines cistas, jei tokių yra, išpjaustytų išvešėjimus

QUOTE(Godaite @ 2008 06 16, 21:36)
Operacija yra tik patvirtinimas jei yra abejonių. Mano atveju, "mieloji" endometriozė puikiai matosi per echoskopiją.
Niekada negalvojau, kad reikia susigyventi su savo liga. Dar ko....Ji man kas draugė? Na jau ne. Aš bandysiu visais įmanomais būdais jos nepalikti ramybėje.
Niekada negalvojau, kad reikia susigyventi su savo liga. Dar ko....Ji man kas draugė? Na jau ne. Aš bandysiu visais įmanomais būdais jos nepalikti ramybėje.
100 proc.

susigyventi dar nereiškia negydyti. Susigyventi su mintim, kad taip, aš sergu, ji pas mane yra, yra ir bus gydoma. Ir nestresuoti, nesiparinti, nevaryti savęs į kampą, ką tu sėkmingai ir darai

aš iš pradžių stresavau, o paskui ai, nusiraminau, numojau ranka


QUOTE(Ramsta @ 2008 06 17, 11:03)
o tai per asaras nieko nematau...
susitvarkysi, tik tikėk tuo

QUOTE(katutis @ 2008 06 17, 12:23)
teisingai
Nėra čia ko iš anksto savęs laidot 
susigyventi dar nereiškia negydyti. Susigyventi su mintim, kad taip, aš sergu, ji pas mane yra, yra ir bus gydoma. Ir nestresuoti, nesiparinti, nevaryti savęs į kampą, ką tu sėkmingai ir darai


susigyventi dar nereiškia negydyti. Susigyventi su mintim, kad taip, aš sergu, ji pas mane yra, yra ir bus gydoma. Ir nestresuoti, nesiparinti, nevaryti savęs į kampą, ką tu sėkmingai ir darai



Ramsta mamai po pašalino beveik visą gimdą ir kiaušides. paliko tik mažą gabalėlį, kad nerikėtų hormonų gerti. Vienas dalykas ji tuomet jau nebuvo jauniklė. Antra- gydymo metodai tais laikais pati supranti nesuper naujoviški buvo.
Žinai kai mano dukrytė su širdies ydom gimė, aš irgi pirmą savaitę raudojau. Paskui supratau, kad ašaros niekam nepadės ir ėmiausi racionalių veiksmų. Kalbėjausi su krūva medikų, skaičiau knygas ir tt. dukrytę išoperavo ir dabar ji jau visiškai sveika.
Apie savo ligą žinojau būdama 24 (dabar man 37). Ir kai dukrą operavo ir visokie kitokie gyvenimo nesklandumai neleido sureikšminti savo bėdų. Gal todėl ir toliau nepasiduodu liūdesiui. Neužsiciklinu ir nesigailiu savęs, nes tikrai žinau čia dar ne pasaulio pabaiga, tik šiokie tokie nemalonumai.
Laikykis, tikrai su laiku į viską ramiau pradėsi žiūrėti. Tik neužvedinėk savęs savigrauža. mylėk ir lepink save, džiaukis kuo nors, juk tikrai turi kuo džiaugtis,. Gyvenomas gražus tik tuomet, kai mes patys jį tokį matome.
QUOTE(Ramsta @ 2008 06 17, 14:50)
Aciu
tikiuosi ir as susitvarkyti:)
na ta prasme gyevnti su tuo, bet nenuleisti ranku

na ta prasme gyevnti su tuo, bet nenuleisti ranku

tai aišku, kad susitvarkysi, tik nuramink save ir įtikink, kad tai ne pasaulio pabaiga

QUOTE(Godaite @ 2008 06 17, 17:24)
Neužsiciklinu ir nesigailiu savęs, nes tikrai žinau čia dar ne pasaulio pabaiga, tik šiokie tokie nemalonumai.
Laikykis, tikrai su laiku į viską ramiau pradėsi žiūrėti. Tik neužvedinėk savęs savigrauža.
Laikykis, tikrai su laiku į viską ramiau pradėsi žiūrėti. Tik neužvedinėk savęs savigrauža.
štai kokia šaunuolė


taip, nes tas užvedinėjimas sukelia grandininę reakciją, silpnina organizmą

laparaskopija daro kad nustatyt kokio laipsnio endometrioze,ir ar tikrai ji yra,jug panasiais simptomais gali buti ir kita liga.As ta bjaurybe sergu jau apie 10 metu,oi harmonu n... isgerta, viskas tik pristabdo,ir ji vel nosi iskisa.Praeitais metais numeciau daug svorio,tai susilpo imunitetas,isgyvenau 8 tikrus kancios menesius,turejau mirena spirale jau virs 4.5 metu.Nu ir po svorio praradimo prasidejo pastovus tepliojimai.skausmai,7 menesius nesitrauke uzdegimas,visai buvau nusilpus,praeita menesi padare laparaskopija.pripazino endometrioze,dar tik laukiu atsakymu,konkreciai nezinau visko,bet kazkas cia klause ar imunitetas turi reiksmes,as pajutau,kad ziauriai,man turbut iskart 2 stadijas persoko,dabar geriu harmonus,kuriuos paskyre,zinau kad turiu susitaikyt,ir su ta bjaurybe dar ne syki reiks pecius suremus pakovot