Na ką, trumpas pasivaikščiojimas ir turiu pasakojimą į temą.
Išėjom, sulijo, nebenuėjom, kur ėjom, o grįžtant sutikom naują "siaubą".

Vaikštom nuošaliu taku, kur vienas kitas žmogus pasirodo, bet visada labai gerai matosi jau iš tolo, tai visada spėju pasikviesti šunį. Besibaigiant takui (einant į priekį - prasidedant) jis vingiuoja ir apaugęs krūmais, už kokių 10-20m nebesimato, kas už kampo. Ten šunį visada vedu pririštą. Ir ką, einam, o iš už posūkio riaumodamas šuo atbėga.

Iš tų kresnų, stambių, tvirto sudėjimo kaip buldogas, raumeningas, ūgiu gal už mūsiškę dvigubai mažesnis, bet matosi sukąstų - nepaleistų. Supanikavau žiauriai, kai pamačiau, kad iš paskos bėga šeimininkė visaip rėkdama ir bando jį pagauti. Kai tik prisilietė prie jo, tas jai rankon kanda.

Prisirišo. Ir prasilenkiant klausia, ar mūsų kalytė, nes jei taip, tai jis bijos ir nepuls. O tas įsitempęs ant pavadžio tokiu nieko nesakančiu žvilgsniu spigina, nepanašu, kad labai nuspėjamas būtų.
Ir kaip ant tokių nepykti? Aš savo "katiną" prisirišu, kad žmonių neišteptų, neišgąsdintų ar tiesiog kad kokia mašina nenutrenktų, apie jokį puolimą net nemąstau. O čia eina su agresyviu šunimi, žino, kad nėra matomumo ir žmonės tuo keliu tikrai naudojasi, bet galva tuščia kaip puodynė.

Nugi sunku paejėti tuos kelis metrus iki vietos, kur į priekį ir 300m gali stebėti situaciją. Niekaip man nesuvokiama, kaip žmonės, žinodami savo augintinių agresyvumą (šiuo atveju net pačiam šeimininkui), taip lengvabūdiškai juos vedžioja.