Agresyvus palaidas svetimas šuo

Ne forume bėda. Tiesiog retas kuris šiais laikais yra empatiškas. Žmonėse tiek egoizmo ir pasiteisinimų, nukreiptų tik į save, kad tapo tokie kietakakčiai, jog susikalbėti vis dažniau neįmanoma. Negirdi žmonės vienas kito, tik garsiai rėkia savo nuomonę, savo jausmus, o atsako ir supratimo nėra...
Kažkodėl aš jus suprantu, ir suprantu taip, kaip rašote, be jokių išvedžiojimų, ir nereikia daugiau teisinimųsi, nes kas nori, tas pažiūri ir iš kitos pusės. O ne ieško išvedžiojimų kaip pateikti ir iškreipti tokias situacijas, kad kaltas vistiek liktų praeivis, mama ar bet kas, tik ne šuns savininkas. O juokingiausia, kaip yra improvizuojamas šuns su pavadžiu įstatymas. Įstatymas yra įstatymas, kokios dar išimtys ir niuansai, iš esmės net nėra ko apie tai diskutuoti.


Kad daugiau tokios protingai griežtos nuomonės žmonių būtų... Pradžioj būtų sunku ir atrodytų neteisinga tokia stipri kontrolė. Bet laikui bėgant žmonės išsiugdytų atsakomybės jausmą. O tada galėtų atsirasti atsipalaidavimas ir įstatymų srityje, kai kultūros ir supratimo į galvą jau būtų įkrėsta. Nes gražiuoju čia nieko nebus, neduota žmonėms ir tiek...

Pas mus identiška situacija,nepatenkintos bobulės kas diena sugalvoja nauja priežastį paklykauti.Tik dar prisideda grasinimai kad nunuodis ar dar ką šuniui padarys.Žinosiu,kaip sekantį kartą pasielgti.

Taip ir įsivaizduoju, kaip aš vaikštinėju su savo ridžbeku ant pavadėlio inteligentiškai diena iš dienos po keletą valandų, kol šuo ne tai, kad pavargs, bet jai nusibos ir mieliau gulės namie tada. Čia energijos užtaisas, kuriam reikia laukų, erdvės, aš tą šunį įsigyjau su sąlyga, kad galiu jam suteikti geriausias gyvenimo sąlygas. Ir tam, kad galėčiau paleisti, dirbau mėnesių mėnesius, ir praėjus žmogui pasikviečiu prie savęs. Ir kaip man reaguoti tokioj situacijoj, kai eina diedukas mišku, vaikštau su šuneliu, pamatau, kad jis ateina, pasikviečiu prie savęs, pasodinu ir laukiu su skanėstu rankose kol jis praeis ir galėsiu pagirti šunį, kad ramiai pralaukė, kol praeis žmogus. O jis kad pradės bambėti, kad net miške ramiai negalima praeiti. Kas jam trukdė? Aš jam suteikiau visas sąlygas praeiti, nesiginčyjau, atsikviečiau šunį, tas šuo net nežvilgtelėjo į jį. Ar tai normalu? Patylėjau tada ir nuėjau savais keliais. O kai maniškei buvo vos 3 mėnesiai, bamblys dar visiškas su koše vietoj smegenėlių, vaikštinėjam sau ramiai, eina moteriškė, pasikviečiu ir prisirišu šunį. O ji rėkauna kažką apie antsnukį 3 mėnesių šuneliui. Tuo metu gyvenau Šiauliuose, kiek pamenu, tada Šiauliuose antsnukis net nebuvo privalomas, nežinau, kaip dabar. Sakau Šiauliuose antsnukiai neprivalomi. O ji kažką kad rėkia kaip žmonės pinigų turi ir antsnukių nenusiperka. Sakau kultūros nusipirkit vieną kart. Kažką ji ten dar ilgai rėkavo kol mes judėjom namų link. Einant į miškelį sutinku kaimyną, šnekantį tik rusiškai (deja nesuprantu rusų). Jis turi kažkokį didelį mišrūną, kuriam liepia lot ant visko ir jam lojant šeimininkas kartoja maladiec. Kaip tik mes einam, taip jis paleidžia šunį lot ant mūsų. Mano šuo į tai nereaguoja, nes buvo mokintas nereaguot. Ten, kur jis gyvena, jau prasideda takelis į miškelį ir baigiasi gatvė, taigi dažniausiai ir paleidžiu šunelį. O jis davai iš kart prisistato ir rusiškai bamba man kad kodėl šuo be antsnukio (miške, kur per savaitę sutinku gal dar 1 gyvą dvasią), šuo turi būti su pavadžiu, davai paleidžia savo neauklėtą žvėrį ir liepia lot ant mūsų. Taip ramiai taikiausi metus laiko panašiai, kol vieną kart leptelėjau patylėt jums ponas reiktų, nes labiausiai z.j.b tai yra laikyt šunį uždarytą kieme ir liept jam lot ant visko. Nuo tada jis mums nebesako nei žodžio, bet kitiems vis dar knisa protą. Tiesiog, per daug laiko ir dėmesio šuniui atidaviui dresūrai, kad leisčiau sau vaikštinėt su pavadžiu. Tik prie dviračio pririšu ją, bet kiaurus metus su dviračiu nevažinėsi. Mums visiems reiktų išmokt tolerancijos ir skirt kada šuo kaltas, o kada tiesiog žmogui ne visi name. Mane gąsdina mano rajone vedžiojami šunys su pavadžiais ir antsnukiais. Jie siaubingai agresyvūs, ir man baisu net praeit pro juos, nes atrodo, kad šeimininkai (dažniau galbūt net šeimininkės) jų neišlaikys ir jie pagatavi suės ne tik mano šunį bet ir mane turbūt. Visada paprasčiausia pasikaustyt jėga laikant šunį su pavadžiu ir tiesiog uždėt jam antsnukį, nei dirbt su juo socializuojant ir dresuojant, kad pasivaikščiojimas taptų malonumu, o ne kančia. Kodėl užsienyje žmonės laisvai vedžioja šunis be pavadžių, turi milžiniškus šunų parkus, kurie yra prižiūrimi, šunys įleidžiami į kavines, restoranus ir panašiai? Ten žmonės šunis myli, ir įstatymai ten tokie, kad šuo gali lakstyti palaidas kur tik nori ir kada nori, tačiau, jei šuo sukandžioja ką nors, tai jau eina už tai baisi atsakomybė. O tų sukandžiojimo atvejų, kaip bebūtų, yra vienetai, nes ten ir į dresūrą kitaip žiūrima. Kažkodėl lietuviams vis dar atrodo paprasčiausia supančiot šunį nei padaryt jį visuomenės dalimi. Lietuvoj dar daug metų bus šunų, kurie agresyvūs, nes mąstymas čia pas kai kuriuos kaip pas urvinius žmones vis dar, ir jei pagaliau daugėja žmonių, kurie supranta dresūros svarbą, socializacijos svarbą, kurie auklėja šunis nieko nebijot ir ant nieko nepykt, tai ir tie yra smerkiami dėl kažkokių idiotiškų įstatymų, dėl kurių tu apskritai esi nusikaltėlis kad turi šunį nors labiau pažengusiose šalyse, pvz Norvegijoje, tu net gautum baudą už tai, kad šuniui uždedi antsnukį, nes tu taip traumuoji jam psichiką. Tai tiek norėjau pasakyt. Dirbt su šunimis reikia. O antsnukius ir pavadžius visad spėsim uždėt.

nors labiau pažengusiose šalyse, pvz Norvegijoje, tu net gautum baudą už tai, kad šuniui uždedi antsnukį, nes tu taip traumuoji jam psichiką...


Iš dalies sutinku, bet mūsų šalis ne Norvegija, o Lietuva, taigi ir taisykles lietuviškos - privalu jų ir laikytis ir arba jas tobulinti.
Sakykim lenktynininkas, kuris pusę gyvenimo atidavė lenktynėms, imtų gatvėmis važinėti kaip trasose, nes juk jis profas - manau, nebūtų labai saugu ir malonu kitiems?!
Kai pasikeis žmonių požiūris į šunis, kad būtina juos dresuoti, gal ir pas mus bus kaip Norvegijoj. Kai šunų augintojai išsireikalaus, kad jų šuniukams reikalngos spec. aikštelės vedžiojimui, bėgiojimui, žaidimui - pagaliau gal jos ir atsiras.
O konfliktiškų žmonių visuomet buvo ir bus - nėra ko stebėtis. Kiekvienas turim pradėti nuo savęs ir pagalvoti, kuo aš galiu prisidėti prie tobulinimo, o ne taisyklių laužymo?

O tam, kad būtų kaip Norvegijoje, neturim mes patys prie to prisidėti po truputį? Auklėjant šunis kad tokiu būdu sumažėtų apkandžiotų žmonių/šunų skaičius. Suprasti, kad tai šeimos narys o ne signalizacija prie būdos ir pan. Ir taip, lenktynininkas nevažinės gatvėse kaip trasoje. Ir mes, nevedžiojame palaidų šunų gedimino prospekte. Jie ten būna tvarkingai su pavadėliais Palaidus mes juos vedžiojame miške, pievose, kur normalu, ateina pasivaikščioti ir žmonės, bet ne tokiais kiekiais kaip mieste. Todėl šunelis turi būti išauklėtas, kad visiems būtų gerai. Ir šeimininkas galėtų suteikti džiaugsmo šuneliui, ir žmogus galėtų jaustis jaukiai, kai pamato, jog šunelis grįžta atšauktas pas šeimininką. Kaip mes pakeisim kažką, jei įstatymų kūrėjai matys, jog taisyklių puikiai laikomasi? Tame ir esmė, kad reikia keisti patiems, po truputį. Parodant, kokie puikūs gali būti mūsų šunys, kokie paklusnūs ir išauklėti. Jei pažangesnės šalys turi priėmusios kitus įstatymus, kurie puikiai pasiteisina, nesuprantu, kodėl mūsų Lietuvėlė negali eiti mažas žingsnelis po žingsnelio link kažko panašaus. Sąlygos šuneliui ir šeimininkui turi būti suteiktos mokytis ir tobulėti, kad saugūs jaustųsi visi aplinkui, o ne veisles drausti, vedžioti drausti, viešumoj rodytis drausti ir pan, kad tas šuo palieka asocialus ir kelia grėsmę visiems aplinkui. Juk ir vaiką mažą supažindiname su aplinka, jam būna viskas įdomu, keista kai kažką mato pirmą kartą. Ir šuneliui mano įdomu buvo praeiviai, šunys kiti, daiktai nauji, vietos naujos, kol prie viso to priprato ir reaguoja kaip į visiškai normalų dalyką. Aš ją kartais ir autobusu pavežiodavau, ir į barą nusivedu, ir festivaly yra buvus, ir būtinai dar ten apsilankys. Žodžiu, reikia džiaugtis kai matai paklusnų, socialų ir draugišką šunį. Nesakau, kad tas šuo turi eiti prie visų ir visus bučiuoti aplink, tačiau priekaištauti kai jis tau nieko nedaro irgi nemandagu. Džiaugtis juk reikia, kad šuo po truputį į visuomenę įsilieja ir dresuotų normalių šunų kad ir po labai truputį, bet daugėja.

Jūs kažkaip neįsiskaitot, ką aš noriu pasakyti.
Jūs įsigijote tą ridžbeką, žinojote, kokių sąlygų jam reikės. Turite nuošalią vietovę, kurioje jį iškraunate. Kokios problemos? Miškas vieša vieta? Jūsų šuo neklauso? Jūsų situacijoje nematau, ko piktintis įstatymais, nes jūs jų laikotės. Gal nepradėsim nusikliedėti apie pavadžius laukuose ir miškuose...

Dėl tų įstatymų, tai jei juos griežtinti, tai ir esamus keisti. Aš tikrai nesvajoju apie įvykdytą tvarką su dabartine sistema ir požiūriu. Idealiu atveju turėtų atsirasti kontrolė įsigyjant šunį, prievolė jį dresuoti, taisyklės laikytis tam tikrų vedžiojimo ir laisvės apribojimo prievolių ir tt, ir pan. Nu čia iš fantastikos srities, bet aš ir rašau, kad pradžioj griežta kontrolė, įstatymai, kol galvelės tamsuolių nušvistų. O tas pavadėlis ir antsnukis tai būtų tik mažas priedas prie visko, kaip apsidraudimas ir tiek. Atsiradus tokiai tvarkai, tikiu, kad ir norinčių laikyti šunelius apmažėtų, nes atsirastų būtinybė GALVOTI, o ne visi tam turi noro.

Na o Jūs irgi neįsiskaitėt, apie ką kalbėjau. Kiek gi rašiau, kad žmonės prie mūsų ir miškuose kabinėjasi nors visada sutikus kažką prasivedu greta, pasisodinu ir palaukiam, galų gale prisegu kritiškesnėse situacijose, o piktų pasitaiko vis tiek. Tai vat ir nesuprantu, ko žmonėms kartais piktintis, kad šuo paleistas miške va čia kažkurį vakarą pati labai nesmagiai pasijaučiau, kai vedžiojom apšviestoj pievutėj visai naktį prie mokyklos. Ten žmonių tokiu metu nė su žiburiu nerasi, ir va netikėtai laksto maniškė ir praeina žmogus visas juodas, su kapišonu. Na žodžiu ridžbekui tikras "įtartinuolis" ir sustojo ji į jį ir žiūri. Sustojo žmogus, aš ją atsikviečiau. Nu taip nesmagu, kad tikrai galėjau išgąsdint, tai atsiprašiau labai net nebūčiau ginčyjusis jei ir blogo žodžio būčiau sulaukus, būčiau dar tiesiog atsiprašius kartelį. Nors ir nieko nedarė, bet pamatyt naktį palaidą nemažą šunį tikrai nesmagu turbūt tai va, o kodėl žmonės pyksta kai miške vedžioji tai nesupratau ir nesuprasiu arba prie ežero nueini vasarą, susirandi kokį krantą kur anei vieno žmogaus ir nueini pasimaudyt ramiai su šuneliu. Tai irgi visokių atsiranda kurie pyksta, nors nuo pagrindinio pliažo esam per porą km

Pagal taisykles, tai šuns išvis negalima miške palaido vedžioti...

Jo niekur negalima vedžiot palaido tik aikštelėse, kuriose velniai žino kuom apkrėst šunį gali, kokių brudų jis ten prisivalgo ir kiek dar pats į kakus įmini ten užtai ir aš, ir daugelis kitų augintojų esame nusikaltėliai

a jus medziotojams ta praneskit

Tai yra išimtis.

Pumpum Labai patiko jūsų postas.

Šunį tikrai yra sunku iškrauti, nepaleidžiant palakstyti. Savo 2 mažiukus šunis ir tai neįsivaizduoju, kaip būtų galima vedžioti TIK su pavadėliu, kiekvieną dieną leidžiu jiems palakstyti, nes laimingi šunys tik tada, kai yra pakankamai apkrauti. Vis dėlto ne vien Lietuvoje įstatymai yra griežti, nepastebėjau, kad Norvegijoje šunims būtų rojus (beje, ir aikštelių šunims skaičius Lietuvoje didesnis). Čia įstatymai nesiskiria nuo Lietuvos - jokių palaidų šunų viešosiosiose vietose. O baudos milžiniškos. Skirtumas, mano manymu, vienintelis - žmonių reakcija. Kai pamato palaidus šunis (kiek man teko matyti) nepuola isterikuoti ir rėkti, o atvirkščiai, prieina, pakalbina. Bet įstatymas yra įstatymas...taigi leisdama lakstyti savo šunims parke, futbolo aikštėje ir t.t. rizikuoju. Bet yra kaip yra, jeigu reikės sumokėsiu baudą, nes man yra svarbiau turėti sveikus ir laimingus šunis