Skyrybos

Oi nesakykit nesakykit, kad vat tyros dūšios nekaltos moteriškės taip va nepelnytai kenčia ir yra niekuo dėtos dėl to, kad gyvena su tokiais vyrais...

Būtent, kiek kartų sakiau, iš pradžių šimtą kartų švelniai ir gražiuoju, daugybę kartų, kad mane tai skaudina, ir kad aš taip negaliu ir t.t. ir pan., kad man tai nepriimtina, ir kad reikia pakalbėti ir t.t. ir pan. Vyro reakcija - ignoravimas, lyg jokio garso nebuvo.

Šaip maniškis gabus tais klausimais - jei klausimas jam nepriimtinas, pavojingas ar nepatinkantis, jis gali vidury sakinio nustoti kalbėtis arba tiesiog neatsakyti į patį nekalčiausią klausimą. Jei pradėsiu kartoti klausimą, jis nereaguos tol, kol mano bus normalus tonas. Jei tonas jau pakeltas, tai tipo - ko čia nori, ko čia kabinėjies, ko vėjus keli. Suprask, atėjau ir sugadinau viską. Žodžiu, stručio politika.




Tada man kyla klausimas - kodėl aš turiu gyventi priešo teritorijoj, ir tarsi apkasuose paslapčia daryti tai, kam jis nepritaria? Tai kodėl tuomet to paties negalėčiau padaryti bent jau nežlugdoma nesitikėjimo atmosferos? Tai kam tada man vyras reikalingas, jei jo rolė yra tik sunkinti man gyvenimą?

Aš esu tikra, kad mes abu turėtume savo jėgas skirti kilnesniems tikslams, kuriantiems, o ne griaunantiems.

Net jei ir pavyks, aš juk žinosiu, kad jis manęs nepalaikė, jis netikėjo manimi, jis prieštaravo tam, ką aš dariau, tai kaip aš pati su juo gyvensiu, kai negalėsiu pasitikėti, kad sunkią valandą turėsiu artimą žmogų? Ką, aš jam reikalinga tik tuomet, kai man sekasi? O kai man blogai, ir kai man labiausiai tuomet ir reikia palaikymo, tai aš vėl sulauksiu iš jo pusės tik dar didesnių problemų?

Aš nenoriu, kad tai skambėtų vartotojiškai, kad man vyras reikalingas tik toks, kuris man tik duoda. Aš pati jį palaikiau tiek, kiek galėjau, ir tikrai, jei mano palaikymas, jis tiesiog nebūtų karjeroje pasiekęs to, ką turi dabar. Aš to nuoširdžiai norėjau, tik nemaniau, kad toks vienas nedidelis pokytis taip pakeis visą mūsų situaciją. Bet kai buvo mano eilė, palaikiau jį neprašyta, savo noru (ir ne tik profesinėj srity), nes man tai buvo svarbu. Deja, iš jo pusės nesulaukiu analogiško elgesio. Dideliam savo nusivylimui.

Tai kokia prasmė siekti savo sėkmės "jam ant pykčio"? Aš sėkmės siekiu dėl to, kad ji svarbi man, o ne kažkam ant pykčio.

Visiška nesąmonė Nėra tie vyrai tokie asilai kaip kad kai kurioms norėtųsi galvoti

Nors tikrai yra vyrų, kurie labai puikiai moka manipuliuoti aukščiau išsakytu įsitikinimu tada prasideda "tu kalta kad aš geriu", "jei tu nebūtum tokia aukšta/žema/stora/plona/rami/pikta/ir t.t., tai man nebūtų tos kitos reikėję", " jei nebūtum nosies suraukus, tai nebūtum į ją ir gavus" nu ir taip toliau ir panašiai. Vat kai moterys pačios patiki tokiais briedais, tada jos tampa aukomis.
Papildyta:


Taip, moterys atsakingos už tai, kad gyvena su tuo, su kuo gyvena. Nu bet jos jokiu būdu neatsakingos už kito suaugusio žmogaus debilišką elgesį.

Kad gyvena, tai taip, bet, kad vyrai tokie šmikiai - tai moterys kaltos, niekada nesutiksiu

nors turiu pasakyt, kad mano vyras man vis dėlto turi įtakos, kaip aš elgiuosi. Žiauru, bet santykyje su juo atrandu tokias tamsias savo asmenybės puses, kurių niekad nesitikėjau, kad turiu. O gal čia aš tik per daug patikėjau vyro propaganda, kokia esu bloga?

Jos atsakingos už tai, kaip su jomis elgiamasi. Vat tarkim vieną moterį visi jos vaikinai ar vyrai muša, kitos - niekuomet. Kodėl? Nugi žmogus savo gyvenimą kuria pats, ir pritraukia beigi turi jame tokius žmones, kokius užsisako

O kai žmogus vien kritikuoja antrą pusę save piešdamas rožine ir žydra spalvom - nepykit, nepatikėsiu

Kokia esi tu, kokias tamsias puses turi, mes čia nepamatysim, bet kad žmogui galima įvaryti kompleksų, tai tiesa

Geros moterys turi gerus vyrus

Geros moterys gali gyventi ir su despotais, tik jos gali būti silpnos, kad palikti juos ir kurtis kitokį gyvenimą

Be abejo, bet tada tik jos pačios kaltos, kad gyvena tokį gyvenimą, kokį pasirinko.

Tai jei man kas nors sugalvos duoti į snukį, tai aš pati kalta būsiu?

Taip, žmonės prie savęs traukia (arba prisileidžia) tam tikrą "tipą" žmonių. Taip, moteris atsakinga už antros pusės pasirinkimą arba pasirinikimą gyventi su tokiu žmogumi, kurį "prisitraukė". Nu bet moteris niekada nebus atsakinga už tai, kad rankų nevaldantis subingalvis jai šonkaulius sulaužė Su tokia logika kalėjimų nereiktų.

Jei mano vyras pasiųstų mane nx... aš galėčiau rinktis - ieškoti kočėlo ir užvažiuoti juo per makaulę/duoti snukin kumščiu/pasiųsti jį dar toliau ir dar išradingiau, kad nebežinotų kaip iš ten grįžti/apsiverkti ir pradėti psichologinę paskaitą tema "aš tau jaunystę paaukojau"/pratęsti diskusiją tema "kuris tolimesnius kraštus žino"/išeiti iš kambario ir palaukti kol emocijos aprims/palinkėti geros dienos ir pabučiuoti ir t.t. Dabar pasakykit, kodėl mano vyras būtų atsakingas už tai, kurį elgesio variantą aš pasirinksiu?

Tai niekas jų kaltės ir neneigia, jos yra psichologiškai taip paveiktos, kad bet koks pagarbos ar skaitymosi reikalavimas, joms tolygus skyryboms, ko jos labai bijo