QUOTE(brita33 @ 2013 07 21, 22:02)
Tai va, kartais tikrai, rodos, nebeprireiks vieno ar kito rūbo, daikto kokio tai ir išmetu, o paskui nusiperku ką nors naujo ir pradedu galvoti, juk išmestasis rūbas taip idealiai būtų tikęs su naujuoju. Tada taip gaila pasidaro, kad išmečiau. Graužiu save už tai, kad blogai padariau. Na, bet juk yra toks posakis: šlamštas yra tai, ką saugome metais, o išmetus prireikia po trijų savaičių.
O aš visada galvoju, kad man taip bus, bet išmestus/atiduotus/parduotus drabužius labai greit pamirštu ir dar niekada neturėjau to jausmo, kad "oij, kaip gerai būčiau priderinusi aną drabužį". Keista, jog atsikratyti daiktų stabdo jausmas, kurio niekada nejaučiau
Su kitais daiktais problemų didelių neturiu, tad mano patirtis apsiriboja tik su drabužiais, batais ir pan. Juos rūšiuoju pagal labai paprastą principą: visada savęs klausiu, ar pirkčiau šį drabužį dabar. Aišku, yra tokių drabužių, kurie nėra ypatingai gražūs, tačiau labai patogūs, ar reikalingi dėl kitų priežasčių (pvz.: itin gerai dera su kitu labai mėgstamu drabužiu ir pan.). Pastariesiems galioja kitos taisyklės, kuriose taisyklių nėra

Mano spintoje jie nesudaro daugumos.
Būtų labai gerai, jei į tą klausimą sau visada galėčiau atsakyti sąžiningai

Bet kai vieną dieną tvarkydama spintą sugebėsiu visus kartus atsakyti sąžiningai, turėsiu tobulą spintą