Su draugu turim ribota plota, kur turi tilpti "visas gyvenimas"- vienas kambarys. Esam emigrantai ir, manau, toks gyvenimas labai pakoreguoja visa buiti. Nori-nenori su laiku stengiesi isikurti jaukiau, bet, kai mintyse supranti, kad tie daiktai daznai tik trukdo (ypac kraustantis), tai atsiranda labai gera priezastis neapsikrauti. Arba, jei atsiranda mintis kazka isigyti, tarkim drabuzi ar pan., tada pagalvoju - o ka as ismesti tureciau is senu daiktu, kad atsirastu vietos naujam?
Tad vis stengiames palaikyti neperkrauta aplinka. Galu gale - kam tas dulkes kaupti?

Ir beje, ar kartais nesusimastote, kiek mes laiko gyvenime praleidziame rusiuojant, deliojant, tvarkant daiktus?
Ir tikrai nesuskausta sirdis, jei nusprendziu kazko atsikratyti. Knyga gali kiekviena pradziugint (tiesa, kad nekaupti knygu isigijau el. skaitykle-laaabai patenkinta). Drabuziai irgi moraliskai greiciau pasensta negu susidevi, o drauges visada priglaus kazka