Krizė šeimoje

Prašom, smagu jei galėjau nors kuo padėt. Svarbiausia žinok, kad laikas yra tavo draugas-kuo toliau, tuo labiau visa tai kas dabar vyksta atrodys nebetaip reikšminga, skaudu ir pan. Daug ir neplanuok, užtenka pamažu, po žingsnelį tai daryt-per dideli planai ateičiai tau dabar ir nereikalingi, turi patį svarbiausią planą-pagimdyt, nestresuot, užaugint kūdikį. visą kita ateis su laiku.


Va taip ir būna: ne taip įsivaizdavau šeimą...Džiaukis, vyras dirba dėl šeimos, dėl jūsų gerbūvio, jam taipogi nelengva. Ateina dar viena gyvybė, už kurią jis atsakingas ne tik morališkai, bet ir materialiai. Manot vyrui tai nėra stresas? Ne, jis nenešioja ir negimdo, bet atsakomybės našta ne mažesnė jam.
O jei jums stogas važiuoja nuo sėdėjimo namuose-taigi ne vyras kaltas. Išeikit kur nors su vaiku, į parką, į kiemą, pas draugės. Jūsų jausmai dabar tampriai susiję su jūsų nėštumu, hormonai siautėja. Gimus antram vaikeliui nebus kada ieškoti "sliekų subinėje"-negražus posakis, bet tinkamas situacijai.
Mano nuomone Taip-jūs tirštinat spalvas. Galop galit pasakyt vyrui kaip jaučiatės ir kas jūsų netenkina, bet neužmirškit ir jo to paties pasiteiraut.


Niekas iš aprašytos situacijos neaišku. Jei jums užėjo noras išsiskirti be rimtesnių priežasčių-tada jums asmeniškai užėjo krizė. Rutina pati nepasikeis, ar dedat pastangų ją pakeisti? Vyro bėdos sakot?-tai tokia plati savoka bėdos...šiaip su savo bėdomis vyrai įpratę tvarkytis patys. Nebent tai bendros jūsų bėdos, bet tokiu atveju turit būt parama vyrui, o ne vos tik kas blaškytis-skirtis, nesiskirti.
Aplamai šiais laikais visi tik ir skuba skirtis dėl netinkamo žodžio, žvilgsnio ar šiaip, nes nusibodo kartu gyyventi, nes reikia pradėt dėti pastangas kad šeima gyvuotų. Mada dabar tokia...

aha siandien svaidymasis skyrybomis tiesiog toks populiarus, bet gal cia neisvengiamybe, siu laiku blogis. Visada savo vyrui sakiau kad jis konservatyvus, bet gal as tokia, kuriai seima sventas reikalas...Kartais tos rimtesnes priezastys taip pat lieka neisaiskintos, na velgi kas vienam rimta, kitam gal ir ne...Pasakysiu viena - reikia pakantumo, gyventi nelengva, o kartais atrodo ir kam as taip kankinuos, nors is tikruju nesikankina zmogus, o tiesiog nemoka dziaugtis paprastais dalykais. Kaip kad ir mano sianideninej sitacijoj, ateinantis vaikelis turetu suvienyti, leisti vel ir vel issisneketi, susidelioti, gal pakreipti seimos kripty dar kita linkme, bet ne iseiti laimes ieskoti...Laimes savoka apskritai tokia trapi, ar laimingesne busi jei jis tau pades namu ruosoje sukandes dantis ir viena diena pareiks kad pavargo, ar laimingesne busi jei jis nedirbs del seimos, o tik sedes jus visus apsikabines ir snekes kaip as jus myliu, o tu zmonele eik padirbek, ar jus visos tikros kurios norite suardyti seimas, kad jus rasit ta laime kitur...As suprantu situacijas, kur moteris yra musama, prievartaujama, kur vaikai yra tevo skriaudziami, bet kur yra buitiniai zemiski dalykai tikrai neverta....Mums visiems siandien panasu reikia pakilti auksciau virs materializmo link dvasingumo...

[quote=Danielė23,2008 12 06, 19:36]
Prašom, smagu jei galėjau nors kuo padėt. Svarbiausia žinok, kad laikas yra tavo draugas-kuo toliau, tuo labiau visa tai kas dabar vyksta atrodys nebetaip reikšminga, skaudu ir pan. Daug ir neplanuok, užtenka pamažu, po žingsnelį tai daryt-per dideli planai ateičiai tau dabar ir nereikalingi, turi patį svarbiausią planą-pagimdyt, nestresuot, užaugint kūdikį. visą kita ateis su laiku.

Tai atrodo taip ir einu po zingneli i prieki, bet jis tikrai nera blogas zmogus, tik labai panasu kad arba nesuvokia ka daro, arba panasu kad klysta eidamas tos laimes ieskoti, arba velgi negaliu paaiskinti tokio pasirinkimo...juk laime cia pat, kai tave supa mylimi zmones, vaikai, kai yra kazkokios seimos istorijos, patirtis neikainojama ir zodziais nenusakoma...pasakykit kad as klystu, butu lengviau jei klysciau, tikrai laba noreciau klysti ir kad kazkas pasakytu jog as kazko nematau ir nesuprantu. Kazkada drasiai kazkam pasakiau, kad nemanau jog yra trecias zmogus, bet greiciausiai yra, gal, nezinau, tik as tokia naivuole tikejausi kad nera...ai koks skirtumas siandien yra ar nera, visitek situacija nuo to nera nei geresne nei blogesne.....Eisiu mazais zingsneliais, labai mazais, matyt ir liksiu nesuvokus tos laimes savokos....

Suvoksi, patikėk tuo. Laimės savoka kiekvienam ibdividui skirtinga.
Skausmas praeina, lieka atsiminimai... Juk iš tiesų turėjo nemažai gerų dienų būt tarp jūsų, jos ir nedingo. Tiesiog viskas pasikeitė ir reikia išmokti su tuo susitaikyti, kad nebebus taip kaip buvo. Tik tai nereiškia, jog ateityje nebus dar geriau

ir buvo daug graziu dienu ir akimirku, vat jei ju butu nebuve tada matyt maziau klausineciau, o daugiau atsakineciau. Man didziausias klausimas tame - kuomet viskas atrodo buna gerai, kaip, kur ivyksta tas luzio taskas kad pasidaro viskas taip blogai. As noreciau ta luzio taska atpazinti ir suvokti...O siap viskas negali keistis be priezasties. Ir siiap gyvenime juk norisi padaryti atrodo teisingiausius sprendimus.

Nors ir mylim vienas kita labai, bet pirmus du menesius, kai tik susituokem, labai nesutardavom, vis galvoju, kas cia yra, ar as kazkokia sirse pasidariau, ar jis toks nesupratingas ir liks visa gyvenima. Taigi ir pykdavomes del smulkmenu. Bet po to nusprendziau, kad nusibodo taip ir reikia kazka daryti. Tai abu ir susitarem - as pasistengsiu nebuti tokia impulsyvi ir reguliuoti savo nuotaikas, o jis pasistengs daugiau su manimi kalbetis ir issakyti savo nuomone nuosirdziai. Taigi situacija yra labai pagerejusi. Supratau, kodel jis kartais atrodo toks abejingas, pasirodo, kad galva skauda ar pan., o jis tiesiog nieko nesako, nes gavoja, negi cia budamas vyras skusies vis, o nuotaika tai bloga. O as stengiuosi neuzsipulti del smulkmenu ir jei pavyzdziui paklausiu, ar tavo buvusi mergina yra grazi, nepykstu, kai jis atsako, kad taip, grazi (pavydziu viduj vis tiek, tik susitvardau ), nes juk as noriu tiesos, o jei jis sakytu, kad ne, negrazi, juk pykciau dar labiau, kad meluoja.... Tai va, bandau vertinti tai, kad jis su manimi atviras, nes jis juk vis tiek prideda visada, kad as esu graziausia mergina, kokia tik jis yra mates kazkada. Ir neklausiu to, kas zinau, kad mane suerzintu... bjaurios mes moterys kartais galime buti

Pas mus krizes daznos, mes jas tiesiog isgyvenam

Kaip jus kas isgyvenat?

Mūsų santykiuose krizė, susituokę 9 m, po ilgu pokalbiu, nors abiem sirdis plyso nusprendėm skirtis, po kelių dienu(gal padėjo literatūros šia tema skaitymas) šmėstelėjo viltis, kad dar galim išsaugot santuoką, sužinojau, kad ir jam kilo tokių minčių, bet dar nesu užtikrinta, kaip geriau elgtis,vyras taip pat sakė, nežino kaip geriau-abu ir norim gyventi kartu ir bijom, kad jei neisiskirsim dabar, po keliu mėn.vėl ateis krizė....galvoju, kad noreciau kreiptis i santuoku kriziu specialistus, gal kam teko, kokie rezultatai?

O tai kodel jus manot, kad cia krize ir kad ji neiveikiama?
Jei abi puses nori ir linke deti pastangas, tai kokios problemos? nera tos krizes is kurios negalima sekmingai islipti, as manau. Skyrybos pats lengviausias sprendimas. bet sioje situacijoje jis atrodo gana keistas.

o kam to is vis klausineti

Krize, kad jau abiem jau bloga nuo tų pokalbių, mane erzina jo ydos, kurių niekaip negaliu pakęsti, o jis jų nelaiko ydomis, skirtingi požiūriai beveik į visus dalykus, esam labai principingi, tiesiog laikomės savo nuomonės, neišeina rasti kompromisų, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie sutikę kliūtį iškart pasiduoda, todėl stengiuosi rasti išeitį, nors iš kitos pusės jau senai ieškau tos išeities, bet kažką darau ne taip, nes niekas nesikeičia, gal ir pati kalta, nes paskutiniais metais nebetylėdavau, pasakydavau, kas man nepatinka, o tai, pasirodo, labiausiai ir žeidė jį, kad aš iš nieko burbulus pučiu; vyras mano, kad aš turėčiau keistis, nes aš visada būnu konfliktų kaltininkė, o man nebeišeina nutylėti, tiesiog užburtas ratas iš kurio neišlipam...