Krizė šeimoje

Sveiki. Noreciau ir as papasakoti savo istorija, pasiguosti, issipasakoti, gal surasti bendraminciu, patarimu. Tiesiog vienai labai sunku su savo mintimis. O pasakoti draugams, pazistamiems nesinori. Kazkaip nesu pratusi nesti siuksles is namu.
Esam kartu jau 5 metai. Visai neseniai susilaukem nuostabaus sunelio ir atrodo tada kai turetumem tik dziaugtis ir megautis gyvenimu, musu seima istiko baisi krize. Kalba eina net apie skyrybas. Del to man labai baisu, nes nenoriu galvoti apie gyvenima be seimos, nenoriu galvoti apie vaika be tevo.
Sunku is karto net pasakyti kas ne taip tarp musu. Vyras man labai padeda, buityje jis labia geras, paslaugus, darbstus. Taciau matau, kad jis tai daro tik is pareigos, jokiu siltu jausmu is jo nejauciu. Po gimdymo man ypac reikia jo apkabinimu, globos, buciniu, tiesiog demesio, gaila to nesulaukiu. Zinoma tai tik pasekme, kazkokiu musu nesutarimu praeityje. Jauciuosi del to labai nesaugi ir vienisa, nes nei kam papasakoti tai noriu, nei galiu.
dabar konsultuojames su psichologe. Vyras sako, kad manes nebemyli, nejaucia man jokiu jausmu. Sako, kad skirtis nenori, kad verta gyventi vien del vaiko, taciau as nejauciu jame jokio tikejimo. Ir tai man baisiausia. Vyras sako, kad nemato, kas tarp musu yra bendra, o kai as pradedu vardinti, kad ir tas, ir anas, jis sako, kad tai nereiksminga. Jauciu, kad jis uzsiciklines praeityje, vis prisimenu kas tarp musu buvo negerai, iesko skirtumu tarp musu. Man labai sunku jam siulytis, itikineti, kad mes turim daug bendro, kad viskas susidare del musu nemokejimo bendrauti, kalbetis, aiskintis. Del to siulymosi jauciuosi kaip pigi preke. Kalbantis su psichologe istikruju paaiskeja, kad tos jo ivardintos problemos, skirtumai, nera jau tokie dideli, labiau truksta tolerancijos, kito priemimo toks koks jis yra. Labai noriu issaugot seima, suprantu, kad tam reikia dvieju.
Atleiskit uz padrika laiska, tiesiog tiek daug minciu, nuoskaudu, viska sunku sudeti i viena vieta.

Deja nei l. jauni (vyras arteja prie 40), nei istorejau, del depresijos - nezinau. man tik pyktis ima. kad jis suprato, kad nemyli kai man jo labiausiai reikejo, kai buvau nescia, po gimdymo. as tik viliuosi, kad jausmai atgims, kai visus skausmus savo issipasakosim, issiliesim. bet pasiduot per pirma krize as nesiruosiu.

as dabar atrodo beviltiskoj padeti, esu paskutines savaites nescia ir vyras pareiske kad jis pavargo nuo seimos, (turime dar viena vaikeli) ir iseina...esu tokioj busenoj kurios nesuvokiu. Gal kas nors panasiai jauciasi, ar tai isgyveno? Prasau atsiliepkit

as dabar atrodo beviltiskoj padeti, esu paskutines savaites nescia ir vyras pareiske kad jis pavargo nuo seimos, (turime dar viena vaikeli) ir iseina...esu tokioj busenoj kurios nesuvokiu. Gal kas nors panasiai jauciasi, ar tai isgyveno? Prasau atsiliepkit

As sedziu krizeje taipogi.
Kartu jau virs 4 metu, 2 is ju gyvenam kartu. Neseniai vyriokas pareiske, kad nuslopo/atsalo jo jausmai man, nezino ar nori ateities kartu su manimi, abejoja savo jausmais. Nebezinau ka daryti, esu soke, o jis matydamas kaip as jauciuosi , sako jog bus su manimi, nes as jautriai reaguoju. Bet tai koks cia gyvenimas, kai buna is gailescio? O gal tik cia laikina krize? Bandysiu siulyti dar kartu pagyventi ir ziureti kaip bus toliau, gal atsalo nuo manes, nes buvau isvykus 3 menesiams... Ir kaip santykius vel reiks iziebti..?

niekaip. aš tai paleidau. nėra prasmės būti su tuo, kas tavęs nebemyli. nes anksčiau ar vėliau išeis. tai kam tempti?

Paleidau ir as, "per prievarta mylimas nebusi".

Siandien mazai atsakymu tik lavina klausimu, abejoniu ir pan. Naturaliai bijau likti viena, suprantu kad zmones turi gyventi su zmogumi. Nezinau kaip rasti teisinga sprendima, issilaisvinti ir jei sugristu kartu gyventi be baimes, o jei negris - -gyventi viena, isspresti vaiku traumavimo pasekmes ir pan.

Natūralu kad kankina klausimai ir abejonės. Su laiku rasit atsakymus į jums iškylančius klausimus ir abejonės nuslops. Bijoti likti vienai nereikia, ta baimė jus ir gniuždo, baimei reikia drąsiai žiūrėt į akis, prisiverskit nebijot. Šiek tiek baimės net padeda keliaut į priekį, svarbiausia neleist kad tos baimės imtu jus valdyt.
O gryš ar negryš čia jau ateities spėlionės, neapkraukite save tuo. Problemas reikia spręsti tada, kai jos yra, o ne kai jos tik numanomos. Šiuo metu jūsų rūpestis išnešiot , pagimdyt, nestresuot pačiai ir nestresinti vaikų, nežinau ar mokšliškai tai įrodyta-bet mamos stresas su pienu persiduoda ir vaikui. Juk jūs nenorit, kad jūsų pilvinukas būtų traumuojamas 
Atsiremkit į ką nors: tėvus,draugus, artimuosius. Jų parama bus reali ir jums jos prireiks artimiausiu metu.