Krizė šeimoje

Sveikutes...rasiau ir kitam skyreli..bet noriu, kad daugiau jusu man pataru...Gelbekit mane!!! nezinau ko besigriebt...as atsiduriau aklavieteje...
Mano padetis tokia, jog su savuoju pazystami seniai, gyvent pradejome pries pusmeti kartu, atskirai nuo jo tevu, bet tame paciame name. Taigi, kol draugavom, kol kurem svajones apie gyvenima kartu, buvo viskas pasaka, visi pavydejo mums musu santykiu...taciau, prasidejo gyvenimas kartu.. pirmieji menesiai buvo "super", jokiu barniu (niekad nesipykom kai draugavom),bet nuo vasaros pabaigos kazkas atsitiko.
Pastoviai varom kur nors balevot...galutinis variantas: griztant namo barnis. Isvada (pagal ji) kalta as, kad keliu scenas PRIE ZMONIU, kuriu net nebuna,uztenka man kreivai paziureti...
ir taip paskutiniu metu kartojasi...
Si savaitgali vel tas pats...tik si kart jis pasako jog jam jau atsibodo toks Mano elgesys...kad jam jau viskas "nusisvilpt" kaip bus toliau, nebeatleis man niekada.. ir t.t.
Norspati esu Liutas, bet jis irgi ne dovanele: oziaragis...zinojau, kad jo charakteris sunkus, tad stengiausi visada ji palepinti, jam padeti...zinoma, to jis nemanau, kad vertino ir kreipe demesi...net jo mama man nuosirdziai sako, kad ji islepinau per daug..per daug net save apleidau...as ji myliu, todel norejau kaip geriau...bet dabar atsiduriau aklavietej...kalta visada as...
skaudziausia tai, kad paskutinius metus, retai, faktiskai, suskaiciut ant vienos rankos pirstu galejau, kiek isgirdau is jo ?myliu", o jau apie svelnius zodzius man..nekalbu. Jauciuos kaip tarnaite....
bandziau kalbetis...snipstas, jis net nesileidzia i kalbas, jam vienodai sviecia...
kazkada jis buvo kitoks, dabar nebeatpazystu jo..kartais norisi susirinkt daiktus ir iseit...bet jauciu sirdis plystu...
bet ir dabar ne kas...miegam ir kartu ir atkirai..tik kad vienoj lovoj...slykstu...nezinau ka bedaryti..visos svajones lyg duzta.... pavargau verkt...

Atėjo kasdienybės metas. Kad palaiko jo motina yra labai gerai, tai tiesiog puiku. Pabandykit praleisti kurį vakarą atskirai, tegul jis eina baliavot, o pati pasiklausinėji jo mamos apie brangiausiojo vaikystę, charakterį, gerai įsiklausius gal atsiras receptas, kaip viską pagerinti, nes jis pats nežino ko susierzinęs, gal pernelyg ilgai būnat kartu, jam nelieka savo erdvės. Kad būtumėt geri vienas kitam, negalit susikibę 24 valandas kartu praleisti, nelieka vietos savo asmenybei.
Papasakok plačiau, nes apie problemą, aprašytą bendrais bruožais, neišeina tarti taiklų žodį.

uzteko karta sudauzyti visa serviza (patikekit buvau jau davesta ) ir vyras pradejo girdeti ir suprasti mane.....dabar tik uztenka pasakyti kad noriu pasikalbeti ir puola klausytis
o kriziu tikrai jau buvo ir neviena jos kaip uraganas isisuka netiketai i sventa musu seimos ramybe ir isdraskes viska palieka mane issigandusia ir ilgai dar nerasiancia ramybes tada daug kalbames su vyru....kalbames ir kalbames,jei reikia ir paverkiame... apsivalome,surandame kompromisa ir gyvename toliau....svarbiausia kad to siekiame abu...jei vienas statys,o kitas tiks griaus-nieko taip nebus

reikia ne tik zmogaus klausytis,bet labai svarbu GIRDETI ka jis jums sako

Pas mus krizės vis dar tempiasi, o prašviesėjimo kol kas nenusimato . Visokių minčių jau ateina. Dabar jau porą savaičių "ant bombos" gyvenu. Vyreliui "išrašė" atostogas, tad jis sumąstė varyt kelioms dienoms pas savo mamką į kitą LT galą. Kad būtų pigiau, pasiims brolį ir porą pakeleivių. Aš dirbu, tad "negalės" manęs iki pabaigos palaukt, nes "vien dėl manęs prarastų 150Lt", bet nori pasiimt vaiką, nes "mama reikalavo arba liepė išvis nevažiuot" . Šiandien vėl su anyta šnekėjo ir ji liepė daryt, kaip JI liepia, nes į vaiką abiejų tokios pačios teisės . Lieku durnės vietoj, nes vyrelis, "apipūstas" protingų minčių, sako, kad vis tiek vaiką išsiveš ir jam po..., ką aš nusišneku . Iš esmės nieko prieš neturėčiau, jei normaliai su vaiku elgtųsi, bet kai vaikui varoma isterija ir "patapšnojama" "prasikaltus" (vaikui net 2m. nėra+anyta skatina fizines bausmes ir "dresūrą" ), tad nemanau, kad kažką blogo darau su "savo durnu nusistatymu ir auklėjimu (neišsiauklėjimu)". Liūdniausia tai, kad jaučiu, kad viskas trūksta

Agneklimjan, jau dirbi? Tai šaunu Galvoju, kad pabūti atskirai yra gerai jūsų atveju Bet Tavo vietoj vaiko irgi neduočiau Negaliu pakęst tokių "auklėtojų" Pagrąsink juokais, kad kreipsies į Vaiko teisių apsaugos tarnybą - pasakysi, kad muša vaiką Aš, kai vyras pekelia prieš vaiką balsą, ar suduoda per nagus (kokius 3 ar 4 kartus yra buvę) esu piktai pagrąsinusi Turbūt, nepatikėjo, bet iškart atvėsdavo nuo mano pakelto ir pikto tono Arba paskambink anytai ir pasikalbėk, pasakyk, kad neleisi šį kartą arba, kad atvažiuosit abu vėliau

manau visos esam susidūrusios su vienomis ra kitomis problemoims ir visos jos kažkiek yra panašios, aš neišimtis, mes kartu jam 10 metų įskaitant santuoką, pradžia aišku buvo graži kaip ir pas visus ,bet laikui bėgant aštrūs kampai išlindo. Bet skaitau kad visgi daugiausia aš pati buvau kalta, aišku vyras irgi ne dovanėle, bet dabar kaip viską apmąstau, tiesiog nemilėjau savęs, daugiau mylėjau vyrą, valgyti vyrui, kambariai tvarkomi kad jam būtų gražu ir aibę dalykų, net su draugėmis niekur neidavau ,norėjam mat būti su juo, kokia naivi viešpatie
kol vieną diena vyras man pasakė čia mano gyvenimas kaip galvoju sakau gyvenam tai kartu? aišku vyras nebuov išsižadėjęs draugų visur eidavo ir dar mane turėdavo,aišku buvo daug ašarų bandymų jį pakeisti, bet kai įsitikinau kad nieko nelaimėsiu pradėjau gyventi sau, pradėjau sportuoti, valgį gamindavau rečiau nelaukdavau taip dažnai su vakariene pradėjau išeiti su draugėmis, galų gale sukūdau pajutau vyrų dėmesį, vyras beje tą pastebėjo.
Supratau viena kad tikrai tai yra mano gyvenimas, be to jis yra vienas vyras jame tik pakeleivis.Moralas būtų toks :mergaitės mylėkite daugiau save, nelepinkite tų vyrų labai, tada ir vyrai labiau jus mylės!

PRITARIU 100 %

Dirbu, kur jau dingsi, išėjau į pirmą pasiūlytą darbą, ne auksas, bet už kažką reikia Paryžiun važiuot .
O dėl grasinimų - nieks nebijo manęs, matyt, per mažas žmogus esu, kad iki aukštų galvų balsas nueitų. Diedui ir aukštu, ir "įžemintu" tonu pasakau, bet kad neveikia šitas triukas . Anytai irgi visą "pasaulio istoriją ir prasmę" išdėsčiusi esu, užtat su manim ir nekalba telefonu (šiaip normaliai bendraujam, tik gal prisibijo ginčytis) - tik vyrelį apipučia profilaktiškai ir reguliariai. Dar "bajerį" sužinojau šiandien, kad visi vaikai kažką apie anytos baliuką kalba, o kai paklausiau, diedas mestelėjo, kad "koks tavo reikalas, jei tu vis tiek nevažiuosi" , tai blin, ir likau išsižiojus. Tai va, anyta liepia be jokių leidimų-neleidimų atsivežt vaiką, bet BE manęs . Nu nafik (pardon...). Išvis nesuprantu nei anytos, nei jos vaikų . Pvz., tik po poros savaičių sužinojau, kad anytos 50-mečiui visi metėsi po 100Lt ir "išrašė" savaitę Druskininkuose, nors jokių šventimų, etc. nebuvo. Ir dar - vyro dar birželio mėnesį paprašiau, kad prižiūrėtų kelis vakarus vaiką rugsėjo gale dėl visokių mano nešeimyninių reikalų, tai prieš pat jis pareiškė, kad važiuos pas savo mamką (tuo metu jo atostogos), nes jam JO šeima svarbesnė už MANO "nesąmones" - būtent toms dienoms, tad teko savo mamą kviest iš kaimuko ir prašyt "ką nors sukombinuot darbe"...
Jau kažkur rašiau, kad mūsų pinigai atskiri, tai vyrelis pasakė, kad jam neapsimoka manęs laukt vieną dieną, nes nebus pakeleivių, išsilaidaus, o jei aš noriu, galiu kitą dieną traukiniu atvaryt
Nu blin, aš - ne saldainiukas, bet nesu ir prietranka .
Tu teisi, mums reikia pabūt atskirai, bet - man ir vaikui pabūt be vyro, o ne atiduot vaiką tiems, kuriais pasitikiu daug mažiau, nei sesės laikinais-nelaikinais bičais . Jaučiu, kad pasiūlysiu rimtai vyrui išeit bent kuriam laikui . Gal daug kas galvoja, kad apskritai nesu sutverta šeimai, tipo, jauna višta-aš esu šeimos žmogus, bet savos šeimos, o ne šeimos, kuri negali nusimest ankstesnės šleifo ir apipūtimų

Pradėjau ir aš gyvent sau: valgyt šiais metais tik kelis kartus gaminau, nors pyragą kartais iškepu, butą tvarkau, įstojau į vieną klubą, tik iš idėjos, be užmokesčio užsiimu jo veikla ir sekretoriauju (kas yra nesuprantama vyrui - jokios naudos ), su draugėmis retokai išeinu, bet klubo veiklai reikia tikrai nemažai laiko ir išėjimų (susirinkimai, renginiai, etc.). kelis kiliukus numečiau, taupau pinigus ir varau į Prancūziją, iš kitų vyrų dėmesio irgi užtenka, o iš saviškio . Teigiamų pokyčių vyras nepastebi (kad atsigavo žmona, kad laimingesnė, gražesnė, etc.). Anksčiau "nepastebėdavo", kad namie gražu, tvarkinga, maistelio prigaminta, desertas, dovanytės be progos, etc., kai užbaigiau "tobulybes", pastebi tik tai, kas nepadaryta, ko nėra, prasideda priekaištai, kad žmona, mama bloga, kad apskritai nuolat "nebe žmogus" darausi, etc. Ką dar bandyt? Susirast darbą, kad reikėtų pusei metų į komandiruotę varyt?

Kartais tikrai žiauriai varganai jaučiuosi, a la "nu atkreipk į mane dėmesį, aš čia, nu mylėk mane"

[quote=agneklimjan,2005 10 18, 22:49]
Pas mus krizės vis dar tempiasi, o prašviesėjimo kol kas nenusimato . Visokių minčių jau ateina. Dabar jau porą savaičių "ant bombos" gyvenu. Vyreliui "išrašė" atostogas, tad jis sumąstė varyt kelioms dienoms pas savo mamką į kitą LT galą.
Manau, akd pats laikas pakovoti už save ir savo lygais teises su savo vyreliu. Tavo vietoje esant tokiai situacijai, tą dieną kai jis ruošiasi važiuoti pas savo mamašą, aš pasiprašyčiau darbe laisvos, ir dieną prieš (žinoma kai tavo vyrelio nebus namuose) susidėčiau savo ir sūnelio šmutkes ir pati išvažiuočiau pas savo mamuką į kaimuką. Vyrelį apie tokį savo sprendimą informuočiau tik vakare telefonu. Pasakyčiau, kad darbe blogai pasijaučiau, todėl šefas davė laisvadienį, o kai apie tai pasiguodžiau savo mamukui- ji tiesiog atvažiavo ir mane su savo anūkeliu parsivežė pas save namo paslaugyti. Dar palinkėčiau geros ir laimingos jam kelionės, bei pridurčiau, kad lauksiu gryžtančio

Tai kad aš dar neseniai dirbu, o ir nesinori iškart pasirodyt "visu gražumu" ir su visom problemom. Mano mamka tik pasakė, kad tokiu atveju pati atmaus ir paaiškins "gyvenimą" jam. Apskritai liūdna dėl visko . Bet... ką jau padarysi - c'est la vie, gyvenimas tęsiasi, gyvenimas gražus, patiko man posakis, kad vyras - tik vienas iš pakeleivių . Tai ko tada jaudintis dėl to ? Nėra nesibaigiančių problemų, ir krizės vis tiek baigiasi - vienaip ar kitaip. Aišku, norėčiau, kad viskas pagerėtų ir "apsišviestų", bet kraštutinumai ir kompromisų atmetimas "nekvepia"...

Agneklimjan, jei tave tai paguos, tai galiu pasakyt, kad pas mus buvo labai panaši situacija Tik tiek, kad vyras nesikėsino atimt vaiko Turiu įtarimo, kad Tavo vyrui labai nepatinka Tavo kelionės į Prancūziją Gali būti, kad tokiu būdu bando tave auklėti